Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIA
KOMENTARAI

Investuokime į didžiulius lobius, brangieji!

 
2017 07 01 6:00

Tiesa, Jėzus šio XIII eilinio sekmadienio Evangelijoje nepatikslina, kokius lobius turi galvoje, – na bent taip, kad šių laikų investuotojui būtų visiškai aišku. Koks yra tas „savas užmokestis“? Ką reiškia „teisiojo užmokestis“ arba „pranašo užmokestis“? Pasidairykime atsakymo kitur Šventajame Rašte.

„Kas jus priima, tas mane priima. O kas priima mane, priima tą, kuris yra mane siuntęs. Kas priima pranašą dėl to, kad jis pranašas, gaus pranašo užmokestį. Kas priima teisųjį dėl to, kad jis teisusis, gaus teisiojo užmokestį. Ir kas paduos bent taurę šalto vandens atsigerti vienam iš šitų žmogelių dėl to, kad jis yra mokinys, – iš tiesų sakau jums, – tasai nepraras savo užmokesčio.“

Iš Evangelijos pagal Matą

Dievas nelabai mus vilioja materialiais dalykais, – dangaus karalystė nėra pilvo ar gėrimo klausimas, ten ir aukso mėgėjams neką bus pešti, – tačiau Dievas siūlo tai, kas daro žmogų laimingą: „Esate pašaukti paveldėti palaiminimo.“ Paskutinėje Šventojo Rašto knygoje, Apreiškime Jonui, minimi patys nuostabiausi užmokesčiai: „Nugalėtojui aš duosiu valgyti nuo gyvybės medžio, esančio Dievo rojuje!“, arba „Aš tau duosiu gyvenimo vainiką! Nugalėtojas nenukentės nuo antrosios mirties“, arba „Jam duosiu aušros žvaigždę“, arba „Aš leisiu atsisėsti šalia savęs, savo soste, panašiai kaip aš nugalėjau ir atsisėdau šalia savo Tėvo jo soste“, ir t. t. Taigi užmokestis yra tai, ką vadiname Dievo karalyste, arba tiesiog pačiu Dievu: „Kas jus priima, tas mane priima.“ Nebloga investicija – už stiklinę vandens gauname patį Dievą!

Prieš trindami rankas dar žvilgtelėkime į smulkiai surašytas kontrakto sąlygas. Ką daryti, kad investicijos duotų pelno? Jėzaus „bendrovė“ nekelia nepatogumų, kaip kartais gali pasirodyti: Jėzus pats sako, kad užtenka prašančiam mokiniui paduoti bent stiklinę vandens, ir užmokestis garantuotas. Taigi mums nereikia turėti didelio kapitalo. Reikalas tampa kiek sudėtingesnis, kai atkreipiame dėmesį į tai, kaip tą stiklinę paduodame. Šio sekmadienio Evangelijos ištraukoje bent šešetą kartų minimas veiksmažodis „priimti“. Atrodo, jog Jėzui svarbiausia – mūsų būsena, kad ji būtų priimančiojo būsena. Kai priimame svečius, lankytojus, klientus, priimame juos į mums pavestą ar priklausančią vietą, aplinką. Priimdami negalime likti tik pasyvūs stebėtojai. Imamės iniciatyvos, kad atėjęs žmogus jaustųsi jaukiai, saugiai, priimtas. Visi gerai žino, kaip klientui svarbu būti priimtam ir aptarnautam ne tik veiksmingai, bet ir įdedant šiek tiek žmogiškos šilumos (šypsenos, dėmesingumo...). Jėzus panašiai siūlo nepaprastą užmokestį mainais į namų, įstaigos, bažnyčios durų atvėrimą jo siunčiamiems pranašams, teisiesiems, mokiniams, t. y. visiems žmonėms, atpažįstant juose Dievo kūrinį, jo vaiką. Nesitikėkite, kad rytoj į jūsų duris pasibels popiežius ar koks šventasis, – tas į duris beldžiantis žmogelis bus jūsų žmona, vyras, vaikas, kolega ar kaimynė. Be to, jį reikės priimti ne tik pakišant stiklą vandens, t. y. suteikiant visa, kas būtiniausia gyvybei tuo momentu palaikyti, bet ir į tokį priėmimą įdedant šiek tiek širdies. Abatas šv. Benediktas mokė savo vienuolius kiekviename besibeldžiančiame į vienuolyno duris keleivyje atpažinti patį Kristų. Juk Kristus moko: „(...) kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte.“ Taigi neverta klausti, ar ateinantis pas mus yra koks nors didis žmogus, nes Jėzui net pats menkiausias žmogelis yra Jo vardo nešėjas.

Nesitikėkite, kad rytoj į jūsų duris pasibels popiežius ar koks šventasis, – tas į duris besibeldžiantis žmogelis bus jūsų žmona, vyras, vaikas, kolega ar kaimynė. Be to, jį reikės priimti ne tik pakišant stiklą vandens, t. y. suteikiant visa, kas būtiniausia gyvybei tuo momentu palaikyti, bet ir į tokį priėmimą įdedant šiek tiek širdies.

Paskutinis pastebėjimas – priimti kitus asmenis taip, kaip siūlo Jėzus, nereiškia visus „mylėti vienodai“, nes meilė yra viskas, išskyrus vienodumą. Priimti ką nors iš meilės Dievui, nereiškia kiekvienam ateinančiajam kartoti tuos pačius išmoktus žodžius ar vienodai šyptelėti. Priimti pirmiausia reiškia pastebėti kitą kaip asmenį, įžvelgti jame tai, kas būdinga tik jam, kitaip tariant, stengiantis tikrai ir nuoširdžiai įsiklausyti į kitą be jokio išankstinio „etikečių klijavimo“: „Kas priima pranašą dėl to, kad jis pranašas (…). Kas priima teisųjį dėl to, kad jis teisusis (...)“.

Prašykime Jėzaus, kad mus mokytų priimti kitą asmenį dėl to, kas jis yra (o ne ką turi). Prašykime priimančios (o ne pirmiau imančios) širdies. Tai ir bus didelių dieviškų lobių priėmimo pradžia.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"