TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Ir vėl valstybė pūva iš vidaus

2010 03 10 0:00

Pasitinkant Kovo 11-osios, mūsų Valstybės nepriklausomybės atkūrimo, 20-ąsias metines apima dvejopas jausmas. Viena vertus, tai džiaugsmas, kad gyvename savo nepriklausomoje Lietuvoje jau pora dešimtmečių. Juo labiau žinant, kaip nelengvai tai buvo pasiekta, kai pavyko išlįsti pro adatos skylutę tarp didžiųjų kitų valstybių interesų, bijojusių ir nenorėjusių mūsų laisvės, nes ji galėjo sugriauti šių šalių jėgų balansą.

Tačiau yra ir kita Kovo 11-osios dvidešimtųjų metinių dalis, kelianti svarbiausią klausimą mūsų valstybės ir tautos gyvenime: ar sugebame išlaikyti tai, ką taip sunkiai pasiekėme? Ne tik šiandien Lietuvoje, pažymėtoje Kovo 11-osios ženklu, bet ir anksčiau, kai viduramžiais galingą valstybę, suaugusią su kita valstybe, po kelių šimtmečių leista praryti carinei Rusijai, ir nedaug kas norėjo ginti kraštą, kuriame nematė Lietuvos. Ši valstybė buvo išpuvusi iš vidaus, o ją valdžiusieji paisė daugiau asmeninių nei krašto interesų. Ginti valstybės idėjos geriausi tautos atstovai išėjo jau vėliau, bet buvo numalšinti, sunaikinti ar išsiųsti į Sibirą. Todėl laisvės reikėjo ilgai laukti...

1918 metais tautinio atgimimo laikų šviesuoliai, laviruodami tarp kitų valstybių interesų, kaip ir Sąjūdžio veikėjai Kovo 11-ąją, paskelbė Valstybės nepriklausomybės atstatymą. Bet šios tautos valios, kaip ir Kovo 11-ąją, kitos valstybės nenorėjo pripažinti. Kol sugriuvo imperijos. Kaip 1991 metais, kol žlugo Sovietų Sąjunga. Mūsų laisvė kitiems buvo nereikalinga.

Tačiau laisve nesugebėta džiaugtis ir pačioje Lietuvoje. Tarpukariu nusivilta partijomis ir parlamentiniu valdymu. Iš viešo gyvenimo pasitraukė tautos šviesuoliai. O tauta, likusi be moralinių autoritetų, patikėjo, kad kraštą galima valdyti be partijų ir be Seimo. Pakanka prezidento, kuris nubaus prasikaltusiuosius ir ištrauks valstybę iš visų negandų. Tačiau užmušus demokratinės valstybės idėją, tauta tapo tik statiste krašto gyvenime, pačios valstybės nebeliko.

Tada neilgai truko laukti ir okupacijos. Kai atėjo svetimi, sava kariuomenė, kuriai buvo skiriamos didžiulės lėšos, negynė savo valstybės. Tarp mūsų karininkų netrūko šviesių žmonių, patriotų, bet buvo ir tokių, kurie garsėjo tik lėbavimais Karininkų ramovėje. Kai kurie inteligentijos atstovai ėmė kovoti su valstybės puvimu, pasinėrė į įvairių frontų kūrimą prieš smetoninę valdžią ir buvo panaudoti svetimųjų, kai netikėdami savo valdžia sveikino atėjūnus.

Tarpukario Lietuva garsėjo mokslininkų, menininkų, mokytojų, kunigų, ūkininkų atsidavimu, kuris vėliau dešimtmečiams davė tautai gyvasties tolimame Sibire ar už Atlanto. Bet ne vienam to meto Lietuvos žmogui pūvančios valdžios simbolį priminė poeto Teofilio Tilvyčio poemos herojus Dičius, valstybės pareigūnas, sugebėjęs prisitaikyti prie viršininkų ir gyvenęs tautos bei valstybės sąskaita. Filmą apie Dičių anksčiau ne kartą rodė Lietuvos nacionalinė televizija, bet paskui jis išnyko iš ekranų. Galbūt iš baimės, kad ne vienas, esantis valdžioje, galėtų ten pažinti save.

Lietuva per 20 metų tapo štai tokių dičių, kurių jokia valdžia, net ir ši, nenori pažaboti įstatymais, Lietuva: jeigu prisigrobė iš valstybės ir tautos, turi atsakyti ir grąžinti tai, ko negali pateisinti savo pajamomis. O teisėsauga, teismai neretai tarnauja tam, kad gintų ir slėptų tokių veikėjų interesus bei tamsius darbelius. Todėl Lietuvoje ir šiandien šie veikėjai toliau pozuoja kaip visuomenės grietinėlė arba tyliai dirba juodą darbą kaip puvėsiai tautos medyje. Bet jis gali ir vėl neišlaikyti tokios laisvės, savivalės bei neteisingumo. Šio medžio šaknys jau silpsta, nes ir istorija, kultūra, patriotizmas, meilė Tėvynei tapo tik frazėmis švenčių proga.

Ekonominės krizės dienomis žmogui svarbiausia - išgyventi. Tačiau ne mažiau svarbu yra jaustis šeimininku savo valstybėje. Jeigu iš tikrųjų visiems reikia susiveržti diržus, žmonės turi žinoti, jog valdžia ne tik sugeba nukarpyti atlyginimus, pensijas, socialines pašalpas, bet ir taupo jų prakaitu uždirbtus pinigus, neleidžia tų lėšų pavogti ir iššvaistyti dičiams.

O svarbiausia, visuomenei reikia girdėti ir matyti savo moralinius autoritetus, kurie nusivylė politika, neina į partijas, į Seimą, bet yra susirūpinę matydami stiprėjančius vidaus puvimo procesus valstybėje. Ir žmonės jais tiki. Skirtingai nei valdžia. Kai kurie iš jų, tokie kaip sąjūdininkas aktorius Remigijus Adomaitis, parado viltį, kad valdžia dar gali girdėti, kiti, kaip poetas Justinas Marcinkevičius, regėdami tautos pakilimą per tūkstantmečio renginius tiki, jog vertybės gali sugrįžti. Vertybės, kurias užgožė materialioji laisvės dalis, kai manoma, kad galima vogti, plėši, atimti, o Baltijos kelias atrodo kaip priešistoriniai laikai. Bet ar valdžia išgirs šiuos moralinių autoritetų žodžius?

Valdžia juos prisimena tik per šventes ir jubiliejus. Ir jeigu tautos šviesuoliai sutinka būti statistais, istorinėmis Sąjūdžio laikų relikvijomis, valdžia juos garbina, jiems ploja, bet jei šie išdrįsta tarti tiesos žodį apie tai, kas darosi valstybėje, protestuoja, bando jų nepastebėti.

Valdžia atėmė iš mūsų teisę gintis nuo jos savivalės ir kontroliuoti ją. Taip vėl galime prarasti valstybę, nes atėjus negandoms gali nebelikti kam jos ginti. Tad Kovo 11-oji turėtų būti ne tik džiaugsmo, bet ir susimąstymo diena. Apie Lietuvos ir tautos ateitį. Iš vidaus išpuvusi valstybė ilgai negyvena. Ir galbūt susirūpinimo kalbos tą dieną apie negeroves valstybėje yra ne mažesnis patriotinis žingsnis nei gražios šnekos valdžios rūmuose, jeigu jos niekur neveda.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"