TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Ir visgi … graži ta Pietryčių Lietuva

2015 05 15 6:00

Gegužės 8 dieną Eišiškių Stanislovo Rapolionio gimnazijoje už nuopelnus Pietryčių Lietuvos švietimui Gražinai Landsbergienei buvo įteikta Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ įsteigta Stanislovo Rapolionio premija. Ji, vadovaudama Vytauto Landsbergio fondui, daug prisidėjo remdama Pietryčių Lietuvos lietuviškas mokyklas ir darželius.

Renginio metu gimnazijos mokiniai parodė teatralizuotą vaidinimą „Ir akmenys kalba“ apie didžią ir seną šio krašto istoriją, kurią mes menkai žinome ir pažįstame. Renginyje skambėjo ir S. Rapolionio sudarytos lietuviškos religinės giesmės.

S. Rapolionis yra reikšmingas Pietryčių Lietuvos žmogus, vertęs Bibliją į lenkų ir lietuvių kalbas. Tai buvo pirmas lietuvis, gavęs teologijos daktaro laipsnį protestantiškame universitete ir tapęs pirmuoju Karaliaučiaus universiteto Teologijos katedros vedėju. Jo aštriu protu ir iškalba žavėjosi net pats Martinas Lutheris, o paskaitų mėgo klausytis ne tik Karaliaučiaus miestiečiai, bet ir pats kunigaikštis Albrechtas. Todėl neatsitiktinai Karaliaučiuje ant jo antkapio užrašyti žodžiai: „Čia guli didis vyras, lietuvių tautos garbė.“

Dalyvaudamas būtent tokiuose renginiuose pamatai, kokia nepažinta ir graži yra Pietryčių Lietuva. Su šiuo kraštu yra susiję ir daugiau Lietuvai svarbių asmenybių. Tai ir politiniai bei visuomeniniai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės veikėjai Mykolas Lietuvis Maišiagališkis, Rudaminoje gyvenęs Andrius Volanas, ir lietuviškų giesmių vertėjai bei švietėjai Jurgis Zablockis iš Eišiškių apylinkių bei Aleksandras Rodūnietis, taip pat - daug kitų garsių asmenybių. Tačiau dažno lietuvio sąmonėje Pietryčių Lietuva asocijuojasi vien su Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) administruojama teritorija, kurioje lietuvis turi jaustis svetimas. Šiame politiškai sudėtingame krašte lietuviškos mokyklos yra tikros oazės, puoselėjančios lietuvybės daigus. Daugybė lietuvių, pasiaukojamai dirbančių, kaip čia sakoma, „vardan tos Lietuvos“, yra verti ypatingos pagarbos. Dauguma jų yra nežinomi, jau garbaus amžiaus, į šias vietas atsikėlę dar sovietiniais laikais. Nors tiek socialiai, tiek ekonomiškai jie buvo visiškai integravęsi į vietinę socialinę ir ekonominę aplinką, tačiau neprarado savo tapatumo ir buvo tikri Sąjūdžio forpostai šiame krašte. Panašiai yra ir dabar. Jei ne jie, pusės rinkimų apylinkių stebėtojai būtų vien LLRA atstovai - juk tik politiškai ir tautiškai susipratę lietuviai gali ryžtis tokiai „avantiūrai“. Jiems nesuprantamas pasiaiškinimas, neva „neverta“, „nieko čia nepakeisi“ ar „aš politika nesidomiu“. Kam yra tekę su jais pabendrauti, negali nesižavėti gyvenimo sąlygų (ne, ne materialinių) užgrūdinta jų dvasia. Kai padejuojame, kad dėl LLRA čia sunku gyventi, jie tik nusišypso neslėpdami apmaudo ir kupini vilties atsako: "Išgyvenome autonomijos laikus, išgyvensime ir šiuos...“

Jie puikiai sutaria su vietos žmonėmis, kurie dažnu atveju mąsto daug blaiviau ir paprasčiau nei mūsų politikai. Didelė dalis vietinių gyventojų norėtų, kad jų vaikai lankytų lietuviškas mokyklas, tačiau „kažkodėl“ tokios sąlygos jiems nesudaromos. Kai norime pabambėti „ant lenkų“, turėtume suprasti, kokiomis sudėtingomis sąlygomis čia savivaldybei priklausančiose lenkiškose ir lietuviškose mokyklose dirba tiek lenkų, tiek lietuvių mokytojai. Dažnai jie atsiduria „tarp priekalo ir kūjo“, kai valdžia spaudžia elgtis vienaip, o sveikas protas diktuoja kitaip. Žinoma, nepaneigsi, kad yra nemažai atvejų, kuriuos būtų galima įvardyti kaip patologinį nacionalizmą. Tačiau lenkiškose mokyklose visi mokiniai puikiai moka lietuviškai, o Lietuvos valstybingumo simboliai yra garbingoje vietoje. Moksliniai tyrimai taip pat rodo, kad daugelis Lietuvos lenkų nėra priešiškai nusiteikę Lietuvos atžvilgiu, labai myli savo kraštą. Ir nors jie jaučiasi esantys lenkai, Tėvynė jiems yra Lietuva. Dauguma jų savo ateitį sieja su Lietuva, norėtų studijuoti mūsų šalies aukštosiose mokyklose, bet dėl mūsų valdžios trumparegiškumo ir galbūt net nusikalstamo aplaidumo dalis jų dėl materialinių dalykų renkasi studijas Lenkijoje.

Pietryčių Lietuvoje labai graži gamta. Priešingai nei likusioje Lietuvos dalyje, čia nebuvo įvykdyta žemės reforma, tad nebuvo išardyti gatviniai kaimeliai, išliko rėžiniai žemės sklypai. Neteigiu, kad žemės reforma buvo blogis, jos nauda tarpukario Lietuvos ekonomikai ir valstybės stiprėjimui yra neginčijama. Tačiau žmonės Rytų Lietuvoje labiau brangina, saugo ir puoselėja savo žemę. Kaip žinoma, žemdirbiai visada buvo konservatyvesni, sunkiausiai pasiduodantys naujovėms ir kosmopolitiškumui. Tokiose gyvenvietėse buvo stipresni bendruomeniniai ryšiai, jie tapo pilietiškumo užuomazga. Todėl tose vietose geriau išsilaikė senas etnokultūrinis paveldas ir tradicinis gyvenimo būdas. Galbūt būtent čia ir slypi šio krašto žmonių - tiek lenkų, tiek lietuvių - dvasinė jėga? Juk kaimas kaip pagrindinė etnokultūrinė sistema yra miestų kultūros ištakų branduolys. Smunkant miestų kultūrai, kaimas tampa vienintele vieta, kur išlieka istorinės tautos kultūros elementai. O Pietryčių Lietuvoje tų elementų yra labai daug, ir, kaip žinoma, ten - Lietuvos valstybės pradžia.

Pietryčių Lietuvoje išliko kiekvienam lietuviui brangių vietų. Tai ir Medininkų pilis, ir piliakalnių masyvai, ir Stakų bei Gribiškių ąžuolai, ir vienas iš daugelio Moko akmenų. Manoma, kad Eišiškėse galėjo būti Vytauto Didžiojo žmonos tėviškė, o Kalesninkai garsūs kunigo Mykolo Rudžio-Rudzio ir vietos gyventojų kova už lietuvybę. Daugybė dabar jau mažų ir nežinomų miestelių minimi viduramžių raštuose. Šis regionas glaudžiai susijęs su Lietuvos istorija, tačiau daugelio lietuvių užmirštas ir svetimas. O kol mes šiuos faktus būsime užmiršę, tuo naudosis kiti. Daugybė dabar jau mažų ir nežinomų miestelių minimi viduramžių raštuose. Šis regionas glaudžiai susijęs su Lietuvos istorija, tačiau daugelio lietuvių užmirštas ir svetimas. O kol mes šiuos faktus būsime užmiršę, tuo naudosis kiti.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"