TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Ironija - vaistas ar nuodas?

Įprasta manyti, kad ironija - tai stiprių ir intelektualių žmonių ginklas. Ironija dažnokai naudojama politikoje, žiniasklaidoje, mene. O nuo ironijos visiškai nebetoli iki sarkazmo, paniekos ar net patyčių. Ironija, kaip ir bet koks kitas jausmas - gali būti švelni, draugiška, pedagogiška, bet gali būti ir žudanti, nuodijanti. Nelygu ironijos autorius ir jo intencijos...

Yra psichologų, kurie teigia, kad ironija - tai silpnų žmonių savybė. Žmonių, kurie nepasitiki savimi, yra jautrūs ir lengvai pažeidžiami. Kažkas apie žemaičius pasakė tokį paradoksą, kad žemaičiai - itin jautrūs žmonės, bet kažkodėl šio savo jausmo dažnai gėdijasi, todėl, kai tik susijaudina, ima ironizuoti ar net tyčiotis. Galvojant šia linkme, galima būtų teigti, kad žemaitį Juozą Erlicką ypač jaudina Lietuvos likimas... Dažnai šią mintį prisimenu skaitydamas ir pagiežingus, ironiškus Delfio komentarus - atrodo, tarsi dauguma komentatorių būtų žemaičiai. (Be abejo, visa tai sakau pusiau juokais, nes gyvenime teko sutikti daugybę nepagiežingų, mylinčių ir atvirų žemaičių).

Jeigu ironiją reikėtų įvertinti - teigiamas tai ar neigiamas žmogaus bruožas - irgi negalėtume atsakyti vienareikšmiškai. Jei Algio Ramanausko-Greitai peliuko ironija veikia kaip aštri publicistinė kritika, pašaipa iš visuomenės dogmų, štampų, politikų klaidų - tai tikriausiai nieko bloga? Įdomu tik, ar tai duoda kokį nors pozityvų rezultatą - pavyzdžiui, ar po tokių TV laidų politikai ima elgtis padoriau? Ar mažiau žmonių nori emigruoti iš Lietuvos? Ar mažiau žmonių geria ir žudosi? Ilgesnį laiką stebint Ramanausko-Greitai veiklą viešojoje erdvėje, galima pasakyti, kad jis tikrai nemažai prisidėjo prie kritiško mąstymo, prie (juodojo) humoro jausmo atsigavimo Lietuvoje...

Kartais, stebint net ir tokio puikaus žurnalisto Rimvydo Valatkos mėgstamą žurnalistinį metodą - sarkazmą, ima atrodyti, kad ironiškasis žurnalistas jaučiasi lyg ir visa galva pranašesnis už kritikuojamuosius. Užmiršęs, kad akmenis tegu mėto tie, kas be nuodėmės. (Tegu apie korupciją ir vagystes rašo tie, kurie patys nevagia... Deja, "Lietuvos rytas", dažnai pats bandantis būti visų Lietuvos negerovių teisėju, neseniai "netyčia" iš "Lietuvos žinių" nesiklausęs pasiskolino ir į savo interneto svetainę įsidėjo išskirtinį interviu su rašytoja Jurga Ivanauskaite, nenurodydamas net interviu autoriaus pavardės...)

Arogancija - kita itin dažna daugelio Lietuvos žurnalistų bėda. Nors čia irgi yra visų spalvų paletė. Koks nors Valatka, palyginus su Rūtos Grinevičiūtės nevzoroviška žurnalistika, išvis inteligencijos viršūnė!

Kai žurnalistinė kritika pasakoma su meile, atlaidžiai - tarsi tėvo žodis prasikaltusiam vaikui, - tai veikia žymiai geriau nei ironija ar sarkazmas, nes geranoriška kritika skatina progresą. Bet jeigu tėvas iš savo prasikaltusio vaiko ima tyčiotis, šeimoje iškart ima augti potencialus alkoholikas ar narkomanas. Galbūt ši paralelė tinka ir visos tautos mastu? Kritikuotojas neturėtų būti suinteresuotas kritikuojamojo sunaikinimu, jam turėtų rūpėti kritikuojamojo tobulinimas, geresnės visuomenės kūrimas. (Neveltui Orvydo sodyboje iškalta - "Nugalėk blogį gerumu").

Kažkada mano tėvas į "Respublikos" šmeižtus sureagavo ironiškai, kai kuriuos šmeižikiškai nusiteikusius šio leidinio žurnalistus pavadindamas "šunauja". Deja, tenka pastebėti, kad didesnių politinių dividendų jam šis pasakymas neatnešė. Nors pasakyta buvo tiesa. "Vadink "Respublikos" žurnalistus šunauja, loti pradės" - galima būtų perfrazuoti tautosaką. O juk taip nesinori lojančios žurnalistikos - gal vertėjo geriau "Respubliką" išvadinti kokiais nors kiškučiais... (Oi, čia ir aš turiu skubiai atsiprašyti bei pasakyti, kad ir Valatka, ir Grinevičiūtė, ir visi "Respublikos" žurnalistai yra nuostabūs žmonės! Ir jei jie labiau imtų gerbti žmogaus teisę būti neapšmeižtu ir nepaniekintu - būtų išvis nuostabu!)

Bet koks sumenkinimas tik įžeidžia kritikuojamąjį, jis atbunka ir ima nebekreipti dėmesio į kritiką. Jei tokio "storžieviškumo" rezultato ir siekiame, tada einame teisinga kryptimi. Šustausko tipo politikams atidaromi visi vartai... Tik paskui nereikėtų stebėtis, kad ironiška kritika ar sarkastiški pasityčiojimai Viktoro Uspaskicho ar Rolando Pakso ne tik neveikia, bet netgi atvirkščiai - taip didinami šių politikų reitingai, nes žmonėms pasidaro gaila, kai iš ko nors tyčiojamasi. O Paksas, kuris ir taip siekia susireikšminti kaip auka, to tik ir laukia.

Gamtoje egzistuoja dvi fazės - griovimas ir kūryba. Ironija yra gerai griauti, bet sukurti ką nors gražaus, vadovaujantis šiuo jausmu, yra gana sudėtinga... Kaip sakoma - "yra laikas mėtyti akmenis, yra laikas juos rinkti". Regis, šešiolika metų svaidę akmenis ir vieni kitų langus daužę, jau galėtume pradėti tuos akmenėlius Lietuvoje po truputį susirinkti ir naujus langelius įsistiklinti.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"