Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIA
KOMENTARAI

Iš pradžių buvo Groznas, dabar – Alepas

 
2016 12 20 6:00

Artėjant Kalėdoms, Sirijos režimo kariuomenė, remiama Rusijos aviacijos, užėmė rytinę Alepo dalį, kurią gynė susipynusios nuosaikios opozicijos prezidentui Basharui al-Assadui ir islamistų pajėgos. Šią įvykių eigą krikščioniškojo pasaulio šalys vertino skirtingai.

Rytų krikščioniškasis pasaulis ir pirmiausia Rusija karinę operaciją Rytų Alepe sveikino. Maskvos sprendimą įsitraukti į Sirijoje kelerius metus trunkantį pilietinį karą iš pradžių palyginti nepalankiai vertino Rusijos žmonės. Jie būgštavo, kad tai netaptų dar vienu Afganistanu, iš kurio Sovietų Sąjungai teko gėdingai trauktis.

Todėl Kremliuje ilgai ieškota kabliuko, kaip pateikti geopolitinį Vladimiro Putino ir jo aplinkos interesą prisidėti prie įvykių tolimoje Sirijoje, panaudojant karines pajėgas.

Iš pradžių ištrauktas carizmo laikų argumentas, kad Maskva yra lyg Trečioji Roma – Rytų krikščionių gynėja pasaulyje. Jį papildė teiginys, jog islamistai grasina ir Rusijai. Pasiekę pergalę Artimuosiuose Rytuose į Šiaurės Kaukazą galėtų sugrįžti kovotojai, dabar įsitraukę į „Islamo valstybės“ armijos gretas, todėl geriau juos naikinti už Rusijos ribų.

Bet galiausiai dauguma Rusijos žmonių ėmė palaikyti karinį dalyvavimą Sirijoje dėl tų pačių priežasčių, kurios svarbios ir V. Putinui. Tai tapo galimybe parodyti, kad Rusija vėl yra galinga valstybė. Kadangi šios ambicijos negali pasireikšti per ekonomiką, Kremlius bando kompensuoti tai demonstruodamas karinę galią.

Rytų krikščionių gynimo argumentas tarsi pasitraukė į pakraštį ir užleido vietą didesniems geopolitiniams interesams. Bet artėjant Kalėdoms Rytų krikščionių solidarumo tema vėl prisiminta. Ją palaiko ir gausi krikščionių bendruomenė Sirijoje.

Daug jų gyvena ir Alepe. Tik vakarinėje dalyje, kurią apšaudė islamistai. Armėnų, kitų krikščionių bendruomenė Sirijoje operaciją Rytų Alepe vadina didele dovana. Ir tai galima suprasti: kelerius metus Sirijoje vyko ne tik Damasko ir nuosaikiosios opozicijos, bet ir islamistų bei krikščionių žūtbūtinė kova. Pastarasis aspektas ėmė užgožti vidaus politines kovas, nors Rusijos aviacija labiau bombardavo nuosaikią opoziciją nei islamistus.

Religinis veiksnys dar buvo papildytas istorine priešprieša tarp dviejų islamo krypčių – sunitų ir šiitų. Rytų Alepe gyveno sunitai, kuriuos rėmė tos pačios islamo pakraipos valstybės Turkija, Saudo Arabija ir Kataras. Šiitams atstovavo Iranas. Todėl ne tik Irano gvardijos kariai, bet ir Teherano palaikoma karinė grupuotė „Hezbollah“ rėmė Sirijos vyriausybės pajėgas bei pagelbėjo Rusijos aviacijai.

Geopolitinių interesų būta ir dėl šios dviejų islamo jėgų priešpriešos. Pavyzdžiui, Katarui buvo labai svarbi Šiaurės Sirijos kontrolė, kad per šį regioną jis galėtų transportuoti dujas Viduržemio jūros link. Sunitų šalys jaučia ir būtinybę stabdyti Irano ambicijas įsigalėti regione, kai šiai valstybei atšauktos tarptautinės sankcijos.

Geopolitikos daug ir kalbant apie Vakarų interesus Sirijoje. Taip jau susiklostė, kad Vakarų šalys regione rėmėsi naftos ir dujų turtingomis sunitų valstybėmis. Ypač ši tendencija sustiprėjo, kai Irane provakarietiškos orientacijos šachą 1979 metais nuvertė islamiška revoliucija. Nors JAV ir kitos Vakarų šalys pastaruoju metu ieškojo sąlyčio taškų su Iranu, po Sirijos įvykių būtent Maskva tapo Teherano drauge.

Visų šių geopolitinių žaidimų poligonu ir tapo Sirija. Anksčiau valstybių koalicijos formavosi pagal tai, koks jų požiūris į Damasko režimo vadovą, dabar – pagal įvykius Alepe.

Štai kodėl Rytų krikščioniškojo pasaulio šalys, ieškančios glaudesnių sąlyčio taškų su Vakarais, tokios kaip Ukraina, Gruzija, Moldova, Rumunija, Bulgarija, labai kritiškai vertino Rytų Alepe vykstančią karinę operaciją, kurios diplomatinėmis priemonėmis niekaip negalėjo sustabdyti Vakarų krikščioniškojo pasaulio valstybės.

Bet šias šalis, panašiai kaip ir Vakarų krikščioniškojo pasaulio valstybes, sukrėtė dar viena ne mažiau svarbi aplinkybė: karinė operacija vyko šimtus tūkstančių gyventojų turinčiame mieste (iki karo Alepe gyveno per 2 mln. žmonių). Naudoti ne tik automatai ir granatsvaidžiai, bet ir tankai bei aviacija.

Nors pasibaigus šaltajam karui buvo karinių konfliktų Balkanuose, Šiaurės Kaukaze, o pastaruoju metu ir Rytų Ukrainoje, valstybės, suvokiančios atsakomybę už taikių gyventojų žūtį, atsisako praktikos siekti savo tikslų didelį miestą verčiant griuvėsiais. JAV ir kiti Vakarų sąjungininkai nenušlavė Bagdado, kai puolė Iraką. Ukraina sustojo Donecko prieigose ir nepradėjo šturmo, suvokdama galimą taikių žmonių žūtį. Vakarų sąjungininkai tik pamažu juda „Islamo valstybės“ tvirtovės Mosule link, nors turi pajėgų veikti kaip tie, kurie puolė Rytų Alepą.

Rusija taiko kitą praktiką. Iš pradžių Grozne, o dabar – Alepe. Kai į politiką ateina vadovai, dėl geopolitinių tikslų pasiryžę sugriauti miestus, pasaulis tampa labai nesaugus. Tokią nešventinę žinią mums neša ir įvykiai Alepe.

DALINKIS:
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"