TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Iš Prūsijos nė plytų neliko

2014 05 19 6:00

Vos ne kas dešimtas pasienio su Karaliaučiaus kraštu gyventojas savo egzistencijos neįsivaizduoja be nuolatinio važinėjimo į gretimą valstybę. Tam netrukdo nei vis griežtėjanti degalų bei kitų prekių įvežimo į Lietuvą tvarka, nei pasienyje patiriami įvairūs sunkumai.

Prisimenu, kai dar buvau mažas, tėvai ir kai kurie giminaičiai kalbėdavo, esą reikės važiuoti į „Vokietiją“ apsipirkti. Išsiruošdavo vos prašvitus, o jau pavakare būdavo namuose. Kartais ir aš įsiprašydavau į šias keliones. Nustebindavo siauri ir dažnai akmenimis ar betono plokštėmis grįsti keliai, kuriais dardėdavo automobilis. Ne mažesnę nuostabą kėlė ir prie pat kelio važiuojamosios dalies pasodinti medžiai, prie kurių buvo pritvirtinti kelio ženklai. Tuomet man dar mažai terūpėjo, ką jie reiškia. Kur kas svarbiau buvo, kad tenykštėse parduotuvėse buvo galima nusipirkti visiškai kitokių saldainių nei Lietuvoje...

Tuomet dar nesuvokiau, kad ta vadinamoji „Vokietija“ iš tikrųjų yra Karaliaučiaus kraštas. Suvalkiečiai jį vadino „Vokietija“ ir gana dažnai ten vykdavo apsipirkti. Mat į tikrąsias tuometines abi Vokietijos respublikas toli gražu ne dažnam suaugusiajam pavykdavo ištrūkti, o ką jau kalbėti apie vaikus ir keliones automobiliais.

Tad suvalkiečiai ir važiuodavo į savąją „Vokietiją“. Parsigabendavo įvairesnių drabužių, tuo metu ne taip jau dažnai Lietuvos provincijos parduotuvėse aptinkamo sauso vyno, konservuotų žirnelių, kavos ir kitokių tuometinių retenybių gomuriui pamaloninti - jų mūsų parduotuvių lentynose ne taip dažnai pavykdavo rasti.

Važinėjant po Karaliaučiaus kraštą jau tuomet man, dar vaikui, nuostabą kėlė savitos architektūros raudonų plytų mūro statiniai. Tiesa, retas kuris jų buvo gražiai sutvarkytas, dažniau jie buvo apleisti ir aptrupėję. Sako, kad iš tokių, dabar prūsiškomis vadinamų, plytų pastatyta nemaža dalis prieš daugiau kaip pusę amžiaus Vilkaviškyje, Marijampolėje ir kituose pasienio miestuose statytų namų. Mat pokario metais į Karaliaučiaus kraštą suvalkiečiai traukdavo ir parsigabenti raudonų plytų, kurių rasdavo karo sūkurių bei pokario suirutės sugriautuose kaimuose bei miesteliuose. Plytų buvo daug, jos kainavo kur kas pigiau nei naujos.

Kaip iš Karaliaučiaus krašto žemėlapio išnyko ne tik ištisi kaimai, bet ir miestai, dabar galima išvysti Kudirkos Naumiestyje įsikūrusiame Širvintos muziejuje. Mat visai greta šio miesto, tik kitapus Širvintos upės, kadaise stūksojo Širvintos miesto rūmai. Didinga mūrinė bažnyčia, daug mūrinių pastatų su įsikūrusiomis parduotuvėmis, įvairiomis įstaigomis. Tačiau dabar toje vietoje, kur kitados būta miesto, plyti plyni laukai. Ir kas gali paneigti, kad nors menka dalelė Širvintos miesto nenukeliavo kur į Marijampolę, Šakius, Vilkaviškį ar dar kur kitur?

Tokių griūvančių miestų ir kaimų galima aptikti dar ir šiandien. Vos už 150 kilometrų nuo Karaliaučiaus, netoli sienos su Lietuva, vis dar tebėra Kaukiemio (Jasnojė) miestelis, dabar tapęs vos ne vaiduokliu. O prieškariu, 1939 metais, jame veikė 16 maisto prekių parduotuvių, 4 avalynės parduotuvės, dirbo 6 kirpėjai, veikė 4 spaustuvės, savo paslaugas siūlė 13 viešbučių, veikė 600 vietų kino salė.

Tuomet mieste gyveno 4492 gyventojai. Tačiau šiandien apie buvusią Kaukiemio praeitį primena tik griuvėsiai. Prie jų atvažiavęs ne vienas iš šio miestelio kilęs buvęs kaukiemiškis nubraukia ašarą. Paskutiniai gyventojai stengiasi kaip galima greičiau išvažiuoti gyventi į kitus Karaliaučiaus krašto miestus. Ir kaip nebėgs, jei net pagrindinėje miestelio gatvėje jau sunkiai beaptiksi neapgriuvusį namą. Daugelis jų yra virtę griuvėsių krūvomis, o kitų sienos, atrodo, tik ir laukia, kada galės nuvirsti. Vietomis tokiuose pastatuose, per kurių stogus teka vanduo, o koridoriai užkrauti šiukšlėmis, dar gyvena žmonės – dažniausiai iš įvairių buvusios Sovietų Sąjungos kraštų atkeliavę kolonistai, kuriems senasis Karaliaučiaus krašto kultūros palikimas nesuprantamas. Tad ko stebėtis, kad ne ką geresnė ir XVII amžiuje statytos bažnyčios būklė – iš jos belikę tik aptriušusios sienos.

Senieji vietos gyventojai prasitarė, kad prieš porą dešimtmečių jų miestelis traukė atvykėlius – juos viliojo senų ir griūvančių pastatų plytos. Tačiau kai tarp Lietuvos ir Karaliaučiaus krašto buvo nurėžta valstybinės sienos linija ir siena pradėta saugoti ginkluotų pareigūnų, atvykėlių nebeliko. Dabar Kaukiemis rūpi nebent tik kartkartėmis užsukantiems nostalgija gyvenantiems turistams. Tai jie ar jų vaikai, vaikaičiai pasidairo po apleistą miestelį, nufotografuoja Kafkos plunksnos vertus vaizdus ir išvažiuoja.

Į Karaliaučiaus kraštą dabar užklystantys lietuviai jau abejingi tam, kas vyksta senojoje Prūsijoje. Jiems kur kas svarbiau, kad pasienio degalinėse būtų pigesnio benzino bei dyzelino, o pasienio tarnybų pareigūnai nebūtų tokie griežti.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"