TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Išeina, išeina, išeina draugai...

2015 08 26 6:00

Prieš porą savaičių Europos Sąjungos ambasadorius Rusijoje Vygaudas Ušackas paragino Lietuvos universitetus plėsti draugų būrį Rusijoje, aktyviau įsitraukti į studentų mainų procesą. Diplomatas stengėsi įtikinti akademinę visuomenę neįšaldyti bent tų ryšių, kurie nėra paveikti sankcijų, ir teikti – per studentus – paramą Rusijos pilietinės visuomenės atstovams.

Tai, be abejo, sveikintina idėja, bet ar reali? Ar Rusijoje dar gyvuoja ta pilietinė visuomenė, kuri norėtų išgirsti gerąją žinią iš Lietuvos ir skubėtų siųsti savo jaunimą studijuoti jos universitetuose? Pagaliau, ar daug abiejose šalyse universitetų, kurie būtų patrauklūs mokslo, o ne nuotykių ieškantiems studentams?

Juk buvo laikas, kai pati mokiausi aspirantūroje Leningrade (šiandien – Sankt Peterburgas). Ir vėliau, neblogai susipažinusi su abiejų Rusijos sostinių visuomene, kalbėjau, rašiau maždaug apie tai, ką šiandien siūlo V. Ušackas. Tačiau bijau, kad tai, kas buvo įmanoma prieš 15, 20 metų, šiandien yra labai abejotina. Mokslininkai, kurie kūrė moderniausias mokslines mokyklas, arba pasitraukė iš aktyvios veiklos dėl objektyvių priežasčių, arba išvyko į Vakarus. Politikai, kurie iš paskutinių jėgų stengėsi išlaikyti demokratinių idėjų kartelę, arba buvo nužudyti, arba baigia uždusti vis stiprėjančios reakcijos gniaužtuose. Tad su kuo draugauti? Plačioji visuomenė – apdujusi nuo propagandos. Belieka asmeniniai ryšiai, bet jie irgi trūkinėja nespėję suvešėti...

Širdis pavargo gedėti, o ranka – rašyti apie iškilius rusų žmones, kurie išėjo amžinybėn taip ir nesulaukę šviesos, sklaidančios putiniškos Rusijos tamsą.

Ką tik išėjusiųjų gretas papildė dar viena ryški, talentinga asmenybė, literatas, žurnalistas, eseistas, labai daug rašęs, turėjęs daugybę postų, surinkęs didžiulį glėbį apdovanojimų ir premijų. Tai – Samuilas Lurjė, kurio straipsniai, esė buvo spausdinami Leningrado, Maskvos, Talino, Paryžiaus, Dortmundo ir kitų miestų laikraščiuose bei žurnaluose. Beje, vieną jo esė apie Mikalojų Konstantiną Čiurlionį man buvo pavykę paskelbti ir Lietuvoje, savaitraštyje „Šiaurės Atėnai“.

Be to, kad daug rašė pats, S. Lurjė nuolat ką nors kur nors redagavo, priklausė Sovietų Sąjungos žurnalistų ir rašytojų sąjungai, 1997 metais tapo tikruoju Šiuolaikinės rusų literatūros akademijos nariu, 2007-aisiais buvo Andrejaus Sacharovo premijos „Už žurnalistiką kaip poelgį“ komisijos narys, o 2012 metais – premijos „Rusijos Bukeris“ žiuri pirmininkas ir kt.

S. Lurjė, pasak kritikų, – geriausias XX amžiaus antrosios pusės Rusijos eseistas, tobuliausiai iš rašiusiųjų rusų kalba įvaldęs žodį ir tekstą. Jo stilius buvo neapsakomai lengvas, skaidrus, gilios minties, sušildytas žydiškai mąslios, kiek liūdnokos šypsenos. Planavome, kad išversiu į lietuvių kalbą kai kuriuos literato darbus, skelbtus Sankt Peterburgo savaitraštyje „Delo“, bet, nors ir kiek plūkiausi, adekvatus vertimas į lietuvių kalbą man nesisekė. Greičiausiai pristigo meistriškumo...

Kaip sužinojau tik dabar, po jo mirties, neretai S. Lurjė savo tekstus pasirašydavo alonimu S. Giedrojc. Bet apie lietuviškas jo šaknis sužinojau daug anksčiau, kai abu aktyviai darbavomės demokratinės pakraipos dienraštyje „Nevskoje vremia“ (“Nevos laikas“). O buvo taip...

Žurnalo „Zvezda“ redakcijos patalpose vyko konferencija, skirta žymiai rusų poetei Anai Achmatovai. Atbėgau ir aš, išgirdusi, kad ten pranešimą skaitys Tomas Venclova. Tiesa, nors tautietis kaip visada buvo akademiškai preciziškas, klausytojus tąkart labiausiai pavergė (tikiuosi, T. Venclova neįsižeis) būtent S. Lurjė pranešimas.

Per kavos pertraukėlę mudu su T. Venclova pasinaudojome galimybe pasišnekučiuoti lietuviškai. Žiūriu – aplink mus su taure vyno rankoje sukiojasi šiaip jau be galo taktiškas S. Lurjė ir aiškiai mėgina klausytis, ką kalbame. Pagavęs nelabai draugišką mano žvilgsnį, jis priėjo arčiau ir atsiprašęs prisipažino: „Atleiskite, klausausi, kaip skamba lietuvių kalba. Iki šiol neturėjau tokios progos. O juk mano senelė buvo Giedrojc.“

Čia jau atėjo eilė mudviem su T. Venclova nelabai elegantiškai išsižioti iš nuostabos...

Apie save S. Lurjė pasakojo: „Dirbdamas laikraštyje „Nevskoje vremia“ stengiausi rašyti vien apie literatūrą, nes būtent tai man buvo labai įdomu. Bet perėjęs į savaitraštį „Delo“ ėmiau aktyviai rašyti apie politiką. Dažnai tai nelabai įdomu. Neįdomu politika, tačiau įdomu stilistika – apie ką kalba, ką galvoja žmonės.“

Paklaustas, ko nemyli, S. Lurjė atsakė: cenzūros, valstybės saugumo (KGB), lankytis teatre, patoso, pykčio ir žodžio „esė“. Nes, anot jo, „ literatūra – tai žmogiškumas, o cenzūra ir valstybės saugumas – nežmogiškumas“.

S. Lurjė sakydavo, kad žurnalistas privalo kovoti su dviem jėgomis, kurios pasąmonės lygiu skverbiasi ir į žurnalistiką, ir į politinį, intelektinį, literatūrinį šalies gyvenimą: su vulgarumu ir kvailumu. Taip, jis galėjo būti ironiškas, galėjo apsimesti esąs ciniškas, bet piktas ar vulgarus niekada nebuvo.

Ausyse tebeskamba Sankt Peterburgo poetės ir radijo „Svoboda“ bendradarbės Tatjanos Voltskajos žodžiai, skirti dar kvėpuojančiam, bet jau išeinančiam draugui: „Ką tu padarei? Pasaulis be tavęs – kaip drabužis, numestas ant kėdės, negali nei judėti, nei kvėpuoti. Palauk, palauk, palauk, prašau, – ar matai, kad ten, ant tilto, paskui tave klupdama ir griūdama, verkdama bėga siela?!“

S. Lurjė mirė rugpjūčio 7 dieną JAV, kur gydėsi nuo vėžio. Palaikus, sudeginus, jis paprašė išbarstyti Kalifornijoje. Net po mirties nepanoro grįžti į Rusiją.

Tad ir klausiu: ką Rusijoje šiandien begali rasti lietuviai studentai?

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"