TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Išėjimas į viešumą

2010 08 11 0:00

Buvau nusprendęs daugiau nieko nerašyti apie šias dienas. Maniau, tegu apie tai rašo jaunimas, išaugęs nepriklausomoje Lietuvoje. Tarp istorikų vyrauja nuomonė: iš laiko perspektyvos geriau matyti. Ar visuomet?

Keli dalykai privertė pakeisti savo ką tik pareikštą nuomonę. Alvydas Medalinskas "Lietuvos žiniose" rašė, kad tie sąjūdininkai, kurie nepriklausomoje Lietuvoje neužėmė jokių postų, paprasčiausiai užmirštami. Iš TV ekranų vis dažniau ir dažniau galima išgirsti, kad nepriklausomybės atgavimas - spontaniškas veiksmas, kurio Lietuvoje niekas nelaukė, o asmenys, drebėdavę iš baimės išgirdę žodį "nepriklausomybė", jos skelbėjus vadino neatsakingais avantiūristais, kaip įprasta sakyti: "Stovėjusiais kitoje barikadų pusėje..." Tokie saugiai ir patogiai gyvenę asmenys šiandien laikomi nepriklausomybės šaukliais, o Antanas Terleckas, Nijolė Sadūnaitė, Alfonsas Svarinskas, Liudvikas Simutis, Viktoras Petkus vadinami rėksniais, ramybės drumstėjais.

Likimas lėmė pažinti šias asmenybes. Ar būtų buvę įmanoma atgauti nepriklausomybę be šių žmonių veiklos?

Pirmą kartą A.Terlecko vardą išgirdau, rodos, 1964 ar 1965 metais per vieno Vilniaus pedagoginio instituto veikėjo, kaip tada buvo vadinama, kandidatinės disertacijos gynimą. Disertacijoje buvo kalbama apie pokario metus. Disertantas triuškino "buržuazinius nacionalistus, hitlerininkų tarnus". Gynimas vyko įprastine vaga. Kalbėjo oficialūs oponentai. Po jų pirmininkas paklausė, ar kas iš dalyvių nori išsakyti nuomonę. Dažniausiai tokių atsirasdavo. Pakilo A.Terleckas. Prisistatė: ekonomistas, Vilniaus miesto banko valdytojo pavaduotojas, neakivaizdžiai studijuojąs istoriją. Viskas pagal normą. Ir staiga A.Terleckas prabilo apie naujus okupantus. Salė nuščiuvo, apie tai iki tol nedrįsta kalbėti viešose diskusijose.

Šis poelgis neliko be atsako. A.Terleckas buvo atleistas iš pareigų esą dėl perėjimo į kitą darbą - dirbti Vilniaus miesto valgyklų tresto valdytojo pavaduotoju. Antanas ir toliau dėstė savo mintis, nepasidavė įbauginamas. Tuomet pradėjo įsigalioti nauji kovos su režimu metodai - nepatenkintuosius siųsti į psichiatrijos ligonines arba apkaltinti kriminaliniu nusikaltimu.

Buvo teisiama vienos mokyklos valgyklos vedėja už bandelių vagystę. Antanas buvo apkaltintas esą sudaręs sąlygas tai vagystei. Kiekvienam sveikai mąstančiam žmogui aišku, kuo čia dėtas tresto valdytojo pavaduotojas. Antanas gavo, rodos, 1,5 metų lygtinai. A.Terleckas aiškinosi tikrąsias nuteisimo priežastis. "Vakarinėse naujienose" pasirodė etatinio KGB užduočių vykdytojo Vytauto Misevičiaus straipsnis "Buržuaziniai nacionalistai ir jų moralė". Antanas buvo apkaltintas sąmoningai sudaręs sąlygas apvaginėti vaikučius. Po straipsnio teismas pakeitė ankstesnį sprendimą ir uždarė A.Terlecką kalėjime. Tada įsidėmėjau A.Terlecko pavardę. Ji neišnyko ir iš režimo persekiojamų asmenų sąrašo. Taip A.Terleckui teko "draugauti" su kalėjimais iki pat Nepriklausomybės atkūrimo. Antanas buvo tikras, kad režimą galima įveikti tik viešumu. Tai jis įrodė savo gyvenimo pavyzdžiu.

1978 metais A.Terlecko iniciatyva pradėjo veikti Lietuvos laisvės lyga, 1979-aisiais buvo išplatinta 45 pabaltijiečių chartija, kurioje pasakyta, kad įvykdyta Lietuvos, Latvijos ir Estijos aneksija dėl Molotovo-Ribbentropo sandėrio, ir raginama nutraukti šių šalių okupaciją. Chartiją pasirašė 45 asmenys savo tikromis pavardėmis, kurių negalima buvo įtarti ryšiais su naciais. Dėl to ji padarė efektą ir tapo svarstymo objektu įvairiose tarptautinėse organizacijose: 1983 sausio 13 dieną Europos Parlamentas priėmė rezoliuciją dėl padėties Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje - pirmą kartą per visą okupacijos laikotarpį šis klausimas svarstytas autoritetingame tarptautiniame forume.

A.Terleckas bandė išnaudoti visas legalias priemones, nes tik jos susilaukė didesnio ir daugiau žmonių dėmesio. Eilinį kartą išėjęs iš kalėjimo A.Terleckas paprašė leidimo padėti prie V.Lenino paminklo padėkos vainiką su užrašu: "Pirmajam rusui, pripažinusiam Lietuvos nepriklausomybę." Mat Tarybų Rusija buvo antroji valstybė, pripažinusi Lietuvos nepriklausomybę. Leidimas nebuvo duotas.

1987-ųjų rugpjūčio 23 dieną A.Terlecko vadovaujama Laisvės lyga organizavo prie Adomo Mickevičiaus paminklo Vilniuje mitingą gėdingam Molotovo-Ribbentropo sąmokslui paminėti. Nepaisant draudimų mitingas įvyko. Šio fakto jau negalima buvo nutylėti. Informacija smelkėsi į visus Lietuvos kampelius. Ją išgirdo ir bejausmiai Vakarai. Prieš organizatorius griebtasi sankcijų, bet jos neprilygo ankstesnėms. Žmonės pajuto, kad galima protestuoti.

Tų pačių metų lapkričio 26 dieną klubas "Istorija ir kultūra" Mokslų akademijos salėje organizavo diskusiją "Istorinė tiesa". Salėje buvo keli šimtai vilniečių, daugelis busimų Sąjūdžio lyderių. Čia kalbėta apie mūsų istorijos mokslo būklę, istorinių faktų klastojimą. Žodžio paprašė A.Terleckas. Jis išdėstė savo požiūrį į Lietuvos valstybingumą. Vieni plojo, kiti nežinojo ką daryti. Į tribūną įsiveržė jaunas istorikas Alfredas Bumblauskas. Jis išvadino A.Terlecką provokatoriumi, o pirmininkaujančius "neatsakingais asmenimis". Salėje kilo sumaištis. Į tribūną pakilo akademikas Juozas Jurginis. Jis paaiškino, kad civilizuotoje visuomenėje kiekvienas žmogus turi teisę turėti savo nuomonę, o jeigu ji net neteisinga, nereiškia, kad jis provokatorius. Šis momentas buvo ryškus posūkis klubo veikloje: jo dalyviai drąsiau kalbėjo apie šalies problemas.

Jau kitais metais susiformavo Sąjūdis. Jo iniciatyvinė grupė birželio 24 dieną pakvietė TSKP XIX konferencijos delegatus dabartinėje Katedros aikštėje susitikti su vilniečiais. Jie atsidūrė dviprasmiškoje padėtyje: Michailas Gorbačiovas reikalavo viešai diskutuoti, LKP CK jautė savo bejėgiškumą. Valdžia oficialaus leidimo mitingui nedavė, tačiau nepaskelbė ir draudimo. Aikštėje rinkosi tūkstančiai vilniečių. Iki paskutinės minutės nežinota, ar kas iš tų "delegatų" atvyks, ar ne. Pagaliau keli pasirodė. O prie tribūnos stovėjo A.Terleckas su Trispalve. Atvykėliai susigūžė. Antanas trumpai nuleido vėliavą. Kai šie užlipo į tribūną, vėl iškėlė. Aikštėje pasirodė ir daugiau trispalvių aukščiausių marionetinių Lietuvos pareigūnų panosėje. Iki tol už šios vėliavos iškėlimą buvo baudžiama. Dabar niekas nenukentėjo. Po mėnesio organizuotas dviratininkų žygis su trispalvėmis per Lietuvą. Valdžiai nebeliko nieko kito, kaip atšaukti draudimus.

Pateikiau tik keli epizodus iš A.Terlecko veiklos. Tikiuosi ateityje ją išsamiau nušviesti. Taip manau prisidėti prie istorinio teisingumo. A.Terleckas ir jo bendraminčiai anksčiau negu kiti suprato, kad vien pogrindine veikla nedaug ką pasieksi. Reikalingas viešas veikimas. Ir jis išjudino Lietuvą.

Dabar oficialūs Lietuvos sluoksniai siekia perrašyti istoriją. Jeigu ir toliau tuo keliu bus einama, turėsime paminklus Antanui Sniečkui, o visi tie, kurie stovėjo prie Lietuvos valstybingumo atkūrimo ištakų, bus vėl tituluojami avantiūristais, kaip tai bandyta daryti Sąjūdžio veiklai įgaunant pagreitį. Negi pavyks įtikinti tautą, kad Nepriklausomybę iškovojo tie, kurie baimingai stebėjo disidentų, vėliau sąjūdininkų veiksmus?

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"