TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Išgelbėjo nuo bolševikų rytų Europą, bet atėmė iš Lietuvos Vilnių

2015 08 16 6:00

Šiemet  Lenkijoje buvo plačiai pažymimos  vieno jos žymiausio 20 amžiaus  politikų, valstybės ir karo veikėjų maršalo J. Pilsudskio 80 –sios mirties metinės.  J. Pilsudskis neretai  save vadino lietuviu, nes  gimė Lietuvoje – Zalave ne itin turtingų dvarininkų šeimoje dabartiniame Švenčionių rajone.

Jo tėvas Juozas Pilsudskis buvo kilęs iš senos žemaičių bajorų giminės Gineičių, minimos jau XV amžiuje, dalyvavo 1863 m sukilime ir vadovavo Kauno sukilėlių apygardai. Pilsudskio motina Marija Bilevičiūtė priklausė nemažiau garsiai žemaičių bajorų giminei. Dalis šios giminės pasuko lietuvybės keliu, o dalis pasirinko ne tik lenkų kalbą ir kultūrą, bet ir Lenkijos valstybę, nors save laikė tikrais lietuviais.

Savo etninėmis šaknimis J. Pilsudskis buvo ne mažesnis lietuvis nei poetai Adomas Mickiewiczius, Czeslawas Miloszas ar broliai Stanislovas Narutavičus bei Gabrielius Narutowiczius, beje labai artimas J. Pilsudskio draugas. Pirmasis buvo Lietuvos valstybės kūrėjas, Vasario 16 d. Akto signataras, o antrasis – Lenkijos prezidentas, 1922 m. nušautas lenkų nacionalisto penktąją prezidentavimo dieną.

Mokydamasis Vilniaus gimnazijoje, Pilsuskis pradėjo savo revoliucinę veiklą, nukreiptą prieš carinę Rusiją, buvo ištremtas į Sibirą. Ten per tardymus žandarai jam išmušė du priekinius dantis ir visam gyvenimui liko be jų. Vėliau jis galėjo susidėti naujus, bet to sąmoningai nedarė, saugojo kaip prisiminimą. Anticarinės veiklos metu Pilsudskis susipažino ne su vienu lietuvių tautinio judėjimo dalyvių. Tačiau jo aplinkoje labiau dominavo lenkų kalba ir, kultūra, Abiejų Tautų Respublikos, pisiminimai. Tautinis lietuvių judėjimas jį nedomino.

Kaip rašė pirmasis tautinės Lietuvos diplomatas ir signataras Jurgis Šaulys apie susitikimą Šveicarijoje su Lenkijos prezidentu emigracijoje I. Mošcickiu 1940 m. pavasarį, lenkų prezidentas taip kalbėjo apie J. Pilsudskį: „ Pilsudskis, tiesą pasakius, mylėjęs Lietuvą, tik savotiškai, pats save vadinęs lietuviu ir tuo gyręsis. Bet po motinos įtaka persisunkęs lenkišku patriotizmu ir toj patriotizmo dvasioj buvo išauklėtas“.

J.Pilsudskis save laikė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės piliečiu ir savo politiniuose planuose Lietuvą matė bendros federacinės Lenkijos– Lietuvos valstybės dalimi. Jis ir jo šalininkai pripažino lietuviams teisę savo sostine turėti Vilnių, bet tik tuo atveju, jei jie sutiktų būti bendros lenkų lietuvių valstybės dalimi.

Lietuviams, kūrusiems tautinę valstybę, tokie Pilsudskio planai buvo nepriimtini. Jie po Pirmojo pasaulinio karo siekė sukurti savo valstybę su Vilniumi ir Klaipėda, nors Klaipėdos krašte, anot Vinco Vileišio, tyrinėjusio tautinius santykius Mažojoje Lietuvoje, lietuviai sudarė apie pusę gyventojų, o Vilniaus mieste, kuriame dominavo žydai ir lenkai, jie buvo ženklioje mažumoje.

Lenkijos valdžia, kaip pastebėjo britų istorikas Norman Davies , besiremianti „begėdišku nacionalizmu „ ir „lenkiškumu „ kaip neginčijamu prioritetu, stengėsi iš buvusių Rusijos, Vokietijos ir Austrijos imperijų sukurti didžiąją Lenkiją.1918 – 1921 m. vadovaudami buvusio revoliucionieriaus ir savamokslio karvedžio J. Pilsudskio kariavo net šešerius karus: karą dėl vakarų Ukrainos, kai buvo prijungta rytų Galicija, du sėkmingus karus su vokiečiais – dėl Silezijos ir Didžiosios Lenkijos žemių, karą su čekais dėl Ciešyno ( šį karą lenkai pralaimėjo), karą su Lietuva dėl Vilniaus krašto ir dalies Suvalkų gubernijos ir didžiausią, kruviniausią bei lemiamą karą tiek Lenkijai, tiek Lietuvai ir visai rytų Europai – karą su bolševikine Rusija.

Su vakarų valstybių pagalba J. Pilsudskiui 1920 m. vėlyvą vasarą pavyko sutriuškinti Rusijos bolševikus prie Varšuvos ir išvyti juos ne tik iš lenkiškų žemių, bet ir iš dalies Ukrainos ir Baltarusijos. Šio karo su bolševikais rėmuose sprendėsi ir Lietuvos likimas. Bolševikų pergalės prieš Lenkiją atveju sovietinė santvarka su Maskvos diktatu būtų įvesta ne tik Lenkijoje, bet ir kaimyninėse valstybėse, taip pat ir Lietuvoje. Lietuva galėjo tapti viena iš SSRS „broliškų respublikų“ jau 1920 m. Labai abejotina, kad Rusijos komunistai būtų laikęsi 1920 m. pasirašytos sutarties su Lietuva. Greičiausiai Lietuvos būtų laukęs gudų ir ukrainiečių likimas ?

Kita vertus, J. Pilsudskis karu prieš bolševikinę Rusiją pasinaudojo prijungdamas prie Lenkijos dalį lietuviškos Suvalkų vaivadijos,pvz. Punską, ir imitavęs generolo L. Želigovskio maištą užėmė Vilnių. Jei dėl lietuviškų žemių Suvalkijoje buvo pralieta nemažai lietuvių ir lenkų kraujo tai Vilnius lenkų kariuomenės buvo užimtas be mūšio. Lietuvai neužteko jėgų atkovoti Vilniaus.

Po karų dėl Lenkijos valstybės sukūrimo, J. Pilsudskis kuriam laikui pasitraukė iš aktyvios politikos. Tačiau šalyje, prasidėjus ekonominiams sunkumams didėjant žmonių nepasitenkinimui ir valdžios korupcijai, J. Pilsudskis iškėlė valstybės gerinimo ( sanacijos) ir kovos su korupcija šūkius. 1926 m. gegužę J. Pilsudskis su jam ištikimais kariškiais organizavo valstybės perversmą ir po kruvinų mūšių Varšuvoje, kai žuvo beveik keturi šimtai žmonių , apie 1000 buvo sužeista, jis tapo vėl valstybės vadovu.

Tačiau J. Pilsudskis nepaleido Lenkijos seimo, nors jo nemėgo ir su juo kovojo. Tik 1930 m. jo nurodymu buvo suimta keliolika buvusio seimo narių ir uždaryta į Bresto tvirtovę. Po šios akcijos Pilsudskio šalininkų populiarumas smarkai krito. Pilsudskiui valdant išliko daugiapartinė ir parlamentinė sistema Lenkijoje. Todėl Lenkijoje J. Pilsudskis nelaikomas diktatoriumi, o jo režimas nevadinamas autoritariniu, o sanaciniu.

Tais pačiais metais gruodžio 17 d. valstybės perversmas įvyko ir Lietuvoje. Čia kariškiai tautos vadu pastatė A. Smetoną. Lietuvoje perversmas įvyko be kraujo praliejimo. Tik po jo buvo sušaudyti keturi komunistai. Tačiau A. Smetonai valdant, Lietuvoje buvo panaikinta parlamentinė ir daugiapartinė sistema.

Pilsudskio valdymo metais padėtis Lenkijoje stabilizavosi. Jis buvo vertinamas ir gerbiamas šalyje bei užsienyje, buvo populiarus tarp kariškių, kurių įtaka valstybės valdymui nepaprastai išaugo. Liaudyje jis buvo vadinamas tiesiog „ tėvuku“ ( lenk. „Ziuk“). Užsienio politikoje Pilsudskis siekė išlaikyti gerus santykius su Vokietija ir su Rusija, nors suprato, kad iš abiejų gresia didžiausias pavojus lenkų valstybingumui.

Pilsudskis turėjo charizmą, mokėjo patraukti žmones , juo žavėjosi daugelis žymių to meto vyrų ir moterų. Buvo du kartus vedęs. Dėl pirmųjų vedybų net pakeitė tikėjimą, atsisakydamas katalikybės ir įstojęs į evangelikų augustinjinų bendruomenę. Vėliau vėl grįžo į katalikybę, suprasdamas, kiek daug lenkams reiškia Katalikų Bažnyčia. Per savo gyvenimą buvo susižavėjęs ne viena moterimi. Paskutinė jo meilė buvo gydytoja Eugenija Lewicka iš Druskininkų, puoselėjusi čia sportinį sveiko gyvenimo būdą. Su 28 m. Eugenija susipažino jau būdamas 57 metų. Šį romaną Pilsudskis ir jo aplinka stengėsi nuslėpti nuo antrosios žmonos Aleksandros, su kuria susilaukė dviejų dukrų. Manyta, kad dėl dukrų Pilsudskis neišsiskyrė su Aleksandra. Po šešerių metų draugystės su maršalu E. Levicka žuvo neaiškiomis aplinkybėmis Varšuvoje savo bute.

Pilsudskiu žavėjosi Vengrijos diktatorius Hortis, neabejingas jam buvo net A. Hitleris. Mirus Pilsudskiui, 1935 m. gegužės 18 d. Berlyne šv. Jadvygos katedroje buvo net aukotos šv.Mišios jo atminimui, dalyvaujant pačiam fiureriui A. Hitleriui.

Lietuvoje tiek prieš karą, tiek dabar J. Pilsudskis vertinamas gana prieštaringai. Vis dėlto prieškaryje jo autoritetas Lietuvos politikų , diplomatų, o ypač kariškių tarpe buvo aukštas. 1939 m. spalį, kai Lietuvos kariuomenė perėmė Vilnių iš sovietinės armijos pagal pasirašytą Lietuvos – SSRS sutartį, Lietuvos kariai iš karto atvyko į Rasų kapines pagerbti, Lenkijos maršalą Juzefą Pilsudskį. Toks Lietuvos kariškių žingsnis sujaudino ir palankiai nuteikė vilniečius lenkus Lietuvos kariuomenės ir valstybės atžvilgiu..

Atrodo, kad dabartinės Lietuvos institucijos, ypač aukštesni jų pareigūnai, labiau bijo lietuvio J. Pilsudskio vardo nei prieškario lietuviai, kariavę su juo. Norėdami sužinoti ir rasti jo gimtinę Zalave, gerokai pavargsite, nes nėra jokios rodyklės į ją. Nėra jokio ženklo ir Pikeliškėse, kur Pilsudskis mėgo atostogauti ir iš čia vykdavo į susitikimus į Vilnių, pavyzdžiui deryboms su Lietuvos atstovu J. Šauliu 1933 m. Bijomasi Pilsudskio vardo ir Druskininkuose, kur jis dažnai buvodavo. Vienintelis užrašas yra Vilniuje Rasų kapinėse, kur palaidota jo širdis šalia savo motinos. O juk su Lenkija esame sąjungininkai tiek NATO, tiek ES ir į abiejų tautų istoriją jau galėtume žvelgti be neapykantos ir šališkumo.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"