TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Išgirsti tylintį

2016 09 07 6:00

Turbūt nėra žmogaus, kuris nenugyvena dienos, ko nors nepanorėjęs. Ne veltui sakoma, kad viską Dievas davė, tik žmogaus norams galo nedavė... O tarp tų norų didžiausias, ko gera, būti matomam. Būti reikalingam. Būti išgirstam... ir pagirtam.

Tiesa, esama ne tik norų. Esama įgeidžių, įnorių, kaprizų, kurie tik apsunkina ir jų turėtojų, ir aplinkinių gyvenimą, ypač jaunystėje. Kaip suderinti vienų norus su kitų įnoriais? Kaip atskirti norus nuo kaprizų? Atsakymų jau ne vieną šimtmetį ieško ir tėvai, ir pedagogai, ir neva žmonėms tarnaujanti valdžia. Na, ir kiekvienas žmogus pats per save...

Svečio teisėmis rugsėjo 1-ąją atsidūrusi mokykloje, kurią kadaise baigiau aš pati, graudinausi kartu su visais, žiūrėdama, kaip baigiamosios klasės gimnazistai įveda į gražuolę, neseniai renovuotą gimnaziją pipiriukus pirmokėlius... Kalbėjau tai progai deramus žodžius... Priminiau mokytojams ir tėveliams, jog mokykla – ne vien žinių namai, bet ir vieta, kur mokoma santykių su kitais žmonėmis, kur ugdoma asmenybė (kaip sakė Giuseppe Colombero, žmogus nėra vien buvimas pasaulyje, bet santykis su daiktų ir asmenų pasauliu), blykstelėjau atmintyje įstrigusiais lotynų kalbos likučiais, teigiančiais, jog žodžiai moko, o pavyzdžiai patraukia. Norėjau, kad išgirstų bent vienas tų, kuriems patikėta mokyti santykių... Tačiau ką tikrai išgirdau, tai isterišką vaiko verksmą. Raudojo jaunesnis į mokyklą atlydėto pirmoko broliukas, supykęs, kad ne jam, mažiui, apie kurį iki šiol šokinėjo mama ir kiti šeimos nariai, o vyresnėliui tądien buvo skirtos visos gėlės ir visas suaugusiųjų dėmesys. Ašaromis, riksmu vaikutis reikalavo dėmesio, norų (ar kaprizų) išpildymo... Įdomu, ar pavyko jam?

O juk dėmesio trokšta ne vien mūsų „princai“ ir „princesės“, kaip pagal naują madą tėvai dabar aukština savo atžalas. Įvairių norų nestinga „princų“ tėveliams ir seneliams, iš aktyvios veiklos pasitraukusiems „senjorams“ ir „senjorėms“. Tik pastarieji nebedrįsta rėkti, tad tyliai laukia, kada juos kas nors prisimins...

Ir sulaukia. Kartais... Kaip vienų senelių namų kolektyvas tos pačios rugsėjo 1-osios popietę sulaukė būrio mokytojų pensininkių, atvykusių aplankyti senatvinės negalios ištiktos buvusios kolegės.

Jau pati kelionė per saulės nutviekstą Vakarų Žemaitiją buvo keliauninkėms lyg likimo dovana, lyg norų išsipildymas. Džiugino išpuoselėtos sodybos, rudenėjančiose pievose besiganančios bandos, dar ne iki paskutinės pušelės godžios rinkos išravėti miškai. Gerą nuotaiką dar gerino vairuotojas, kuris lyg švelniausia motina-tėvas rūpinosi savo nebe jaunomis, nelabai vikriomis, sunkiai kojas kilnojančiomis, bet dar žvaliai čiauškančiomis keleivėmis, vis pasidžiaugdamas, kaip gera šiandien Lietuvoje. Ir darbo, pasak jo, čia pakanka, ir pinigų. Tik reikia norėti dirbti, o ne neuždirbtų pinigų iš valstybės kaulyti... Jis pats ir karvę laikąs, ir porą kiaulių užsiauginąs, tad netrūkstą šeimai nei sveikų pieno ir mėsos produktų, nei ekologiškų, be chemijos užaugintų daržovių. Mat jo gyvulėliai sočiai pagamina natūralaus mėšlo ir daržui, ir sodui patręšti. Norą vairuotojas turėjo tik vieną: kad valdžia savo politika veltui nemaitintų tinginių ir girtuoklių... Retas žmogus, „ekskliuzyvas“. Bet yra ir tokių!

Energingų keliauninkių vizitas sukrėtė ne tik aplankytą kolegę, bet, manau, ir senelių namų darbuotojas. Juk nedažnai panašiuose liūdesio namuose apsilanko toks gausus, skanumynais ir gėlėmis pasidabinusių ne proginių (dėl „paukščiuko“) lankytojų, o draugių, kaimynų, kolegų būrys. Maža to, susitikti su savo buvusiomis mokytojomis bei klasės auklėtoja atskubėjo ir to rajono meras. Matant, kaip šiltai bendravo su vaikystės prisiminimus atgaivinusiomis mokytojomis, kiek daug savo brangaus laiko joms paskyrė, kokių nuotaikingų smulkmenų iš mokyklos laikų pažėrė jaunas, tačiau jau baltas kaip obelis pareigūnas, lengva buvo patikėti, kad jam tikrai rūpi žmonės ir žmoniškumas. Bet ar daug Lietuvoje tokių merų? Dar vienas „ekskliuzyvas“, ko gera...

Išgirsti tylintį, pastebėti kuklųjį, padėkoti nedrąsiam... Ar tai taip sunku? Tikrai ne. Tik kažkodėl vis rečiau ir rečiau taip elgiamasi Lietuvoje. Užtat geriama vis daugiau ir nuožmiau...

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"