TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Įsigalėjęs smurtas žlugdo visuomenę

2016 01 07 6:00

Lietuvą sukrėtė Kėdainių rajono Saviečių kaime įvykusi tragedija. Daugeliui kyla klausimas, ar tinkamai savo pareigas atliko socialinės tarnybos, policija. Kur ieškoti tragedijos priežasčių? Ar tam neužkirto kelio netinkama socialinė politika, ar prisidėjo visuomenę kamuojančios alkoholizmo problemos?

Ištikus nelaimei paprastai pradedama ieškoti kaltųjų, tačiau šios paieškos neretai nuo problemos esmės nuveda į šalį. Prisidedu prie tų, kurie ragina pažvelgti į mus pačius, į visą visuomenę, kuri sudaro prielaidas nuolat kartotis panašioms tragedijoms.

Tragedijų nepavyks visiškai išvengti. Kartais dėl beprasmių žūčių nėra ko apkaltinti. Tai taip pat reikia žinoti ir įvertinti. Tačiau tiesa ir tai, kad pernelyg dažnai išgirstame apie pasikartojančias beprasmes tragedijas, smurto atvejų nemažėja, o įvairūs statistiniai duomenys išraiškingai atskleidžia tą terpę, kuri sudaro prielaidas rastis kraupioms nelaimėms.

Žmogaus gyvybė Lietuvoje nevertinama. Savižudybių, žmogžudysčių, žūčių autoavarijose, mirčių nuo nelaimingų atsitikimų skaičiai ir kiti panašūs Lietuvos rodikliai paprastai yra prasčiausi Europos Sąjungoje (ES). Šalis yra ir viena iš liūdnosios pasaulio statistikos lyderių. Akivaizdu, kad tai ne atsitiktinumas, o dėsningumas. Visi šie duomenys yra vienos tendencijos pasireiškimas. Bet kurią iš žinomų problemų pradėjus spręsti iš esmės, neišvengiamai tektų prisiliesti ir prie kitų blogybių.

Smurtas yra neatsiejama mūsų visuomenės gyvenimo dalis. Pradėkime nuo smurto prieš vaikus. Deja, daugelis tėvų Lietuvoje vis dar neišsiverčia be fizinių bausmių vaikams, nors Vakarų šalyse tai jau senokai yra gūdi atgyvena. Stebint viešąją diskusiją šiuo klausimu susidaro įspūdis, kad smurtas prieš vaikus neretai iškeliamas kaip svarbiausioji teisė, kurią pamėginus suvaržyti tauta net pasilieka sau teisę išstoti iš ES. Ir čia kalbama tik apie fizinį smurtą, o kad esama psichologinio, emocinio – kažin ar dažnas nutuokia. Ir nors problemos mastas didelis, Seimas iki šiol nesugeba priimti Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo, nepatvirtinta vaikų priverstinio paėmimo iš smurtaujančių šeimų tvarka, nėra privalomos darbo su socialinės rizikos šeimomis metodikos.

Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas priimtas 2011 metais, nors ne vienas politikas jam priešinosi, reikšdamas nuomonę, kad trinktelėti žmonai yra viena svarbiausių šeimos vertybių. Užuot realiomis priemonėmis prisidėję prie šeimos stiprinimo, politikai ne vienus metus absurdiškai ginčijasi dėl šeimos apibrėžimo.

Vis dėlto vien politikų sprendimai, įstatymai padėties iš esmės pakeisti negali, kol visuomenėje tvyro abejingumo ir nebylaus pritarimo smurtui atmosfera. Klestinčios patyčios mokyklose – įrodymas, kad vaikai perima bendravimo įpročius, vyraujančius šeimose, ir neapčiuopiamais būdais priima normas, vyraujančias visuomenėje. Taip žalojamos sielos, už kurias anksčiau ar vėliau ta pati visuomenė turės sumokėti. Nuo patyčių kenčia ne tik vaikai, bet ir mokytojai. Pažeidžiamas gyvenimo perspektyvos suvokimas ne tik tų, kurie kamuojami ir kankinami, bet ir tų, kurie tą valandą jaučiasi stipresni, pasiekę primityviausią, juos pačius žlugdančią pergalę.

Politikai savo iniciatyva retai imasi veiksmų. Jie daugiau ar mažiau atsižvelgia į visuomenės nuomonę, ypač jei ji garsiai ir aiškiai išreikšta. Šiuo atveju garsiai reiškiama visuomenės nuomonė yra prieštaringa, o gal netgi neadekvati. Garsiausiai cypiama dėl kelių istorijų, į kurias pateko lietuvių šeimos Norvegijoje, nors informacija apie tas istorijas prieštaringa, o norvegai bet kuriuo atveju turi teisę savoje šalyje taikyti savus įstatymus. Tuo metu Lietuvoje dėl dešimčių tūkstančių vaikų likimo pavojaus varpais niekas neskambina. Jie gyvena socialinės rizikos šeimose ir netinkamomis sąlygomis didelėse institucijose. Pagalbos ir konsultacijų sistema yra nepakankama, veikia šlubuodama, biurokratiškai ir mechaniškai.

Baisiausias faktas, kuris visiškai nesulaukia dėmesio, yra tai, kad Lietuvoje jokios tarnybos nežino, kur dingo mažiausiai keli tūkstančiai vaikų. Nemaža tikimybė, kad jų likimas dar baisesnis nei tų vaikų, kurie pražuvo šulinyje. Daugelyje šalių bausmė laukia ir tėvų, ir atitinkamų tarnybų, jei vaikai lieka be priežiūros kelioms valandoms. Lietuvoje tūkstančiai vaikų dingsta be pėdsako, ir visiems gerai? Nėra aplinkybių, kurios galėtų pateisinti tokią padėtį.

Sunkiai suvokiama, kad kai kurie įtakingi vieši asmenys, komentatoriai gina ir propaguoja patyčias. Dar įdomiau, kad jie laiko save griežtais vakarietiško Lietuvos kelio šalininkais, nors šie du dalykai nesuderinami. Nors tai gal ir nėra nuostabu, nes viešojoje erdvėje populiarumą greičiausiu būdu gali įgyti tyčiodamasis, niekindamas savo tikrus ar tariamus oponentus. Gali jaustis ko nors vertas tik tuomet, kai sutrini ką nors į miltus. Ir tai yra persmelkę visą Lietuvos gyvenimą ir graužia jos kūną. Valstybės klestėjimą lemia žmonių pastangų suvienijimas, pasitikėjimas vieno kitu, sudarantis prielaidas veržlumui ir kūrybai, asmenybės atsiskleidimui. Esame užsižaidę primityviausiais, instinktų lygio galios žaidimais, nebesuvokiame, ką darome, ir beprasmiškai naikiname patys save.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"