TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Įsigali formali, bet ne reali demokratija

2013 09 05 6:00

Esminis demokratijos klausimas - ar valdžios institucijos paiso bendruomenių ir gyventojų interesų, atsižvelgia į juos ir suderina savo sprendimus prieš tai sąžiningai pasidalydamos visa turima ir reikalinga tokiems sprendimams informacija.

Ar galbūt priešingai - dėl naudingų sau ar konkrečių verslo įmonių interesų slepia informaciją ir nesidalija ja iki pat sprendimų priėmimo tam, kad galėtų priimti daugumai gyventojų, ištisoms bendruomenėms nenaudingus sprendimus.

Ši valdžios viešosios informacijos asimetrijos problema yra svarbiausia valdymo ir demokratijos problema šiame globaliame, tačiau labai fragmentuotame pasaulyje, kuriame susipina daugybė viena kitai prieštaraujančių ir viena kitą paneigiančių tendencijų bei reiškinių. Pokarinio struktūrinio funkcionalizmo teorijos požiūris, kai kiekviena sistemos dalis pasižymėjo savo aiškiai apibrėžta funkcija, dabartinei valdymo situacijai netinka taip pat ir mokslinio aiškinimo prasme. Pokarinis viešojo administravimo, politologijos ir sociologijos mokslas ieškodavo ir gana lengvai rasdavo valdžios teisėtumo įrodymų, kai demokratijos kokybę „produkuodavo“ jos „kiekybiniai santykiai“, o konfliktų teorijos požiūriu svarbiausia būdavo konsensuso, o ne konflikto eskalavimas (Ralfas Darhendorfas). Konsensuso teorija pasirodė turinti ypač daug trūkumų vertinant posovietinės Rytų Europos demokratijos situaciją, kai kiekvieną dieną šiose šalyse tvyro klausimas: „Ar valdžia gali būti draugiška savo piliečių atžvilgiu?“ 1989-1991 metų antikomunistinių revoliucijų patosas, nulemtas tuometinių labai aiškiai reiškiamų demokratinių iniciatyvų ir susvetimėjimo pašalinimo bei moralinių aspiracijų, Rytų Europoje labai greitai užleido vietą nusivylimui dėl ekonominių ir ypač socialinių problemų sustiprėjimo bei nepasitenkinimo valdžios institucijomis, sprendusiomis tas problemas.

Piliečių santykis su valdžia tarsi grįžo į tas pačias „nepasitikėjimo“, o kartais ir priešiškumo formas. Lietuva šiuo atžvilgiu buvo tipiškas tokios „formalios“, o ne realios demokratijos pavyzdys. Dažnai priešiškumas valdžiai nebuvo išreiškiamas aktyviomis formomis, o buvo užslėpto, latentinio, tylaus rezignacinio pobūdžio. Tiek pati valdžia, tiek ją remiantys „smegenų centrai“, tokie kaip Lietuvos laisvosios rinkos institutas ir Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas, vadovaudamiesi proliberalia visuomenės samprata, naudojosi šia Lietuvos piliečių anemija ir nesugebėjimu pasipriešinti savo priimamiems sprendimams. Dažnai visų politinių partijų ir daugumos žiniasklaidos priemonių užimama proliberali pozicija visuomenės problemų sprendimo atžvilgiu buvo savotiškai sumišusi su sovietinės praeities reliktais, todėl įgaudavo ypač atgrasią formą. Pažymėtina, kad valdžios institucijų reitingai visose gyventojų apklausose Lietuvoje rodė ypač žemą lygį. Tačiau gyventojų požiūris į ketvirtąją valdžią - žiniasklaidą, priešingai negu į visas tris pirmąsias valdžias, pasižymėjo išskirtiniu vertinimu, kuris pagal reitingus ilgą laiką ją kėlė į pirmąsias vietas, o kartais – į pačią pirmąją. Tik apie 2010 metus žiniasklaidos reitingai šiek tiek nukrito. Kitų valdžios institucijų reitingai išliko tokie patys žemi kaip ir prieš 20 metų. Teiginys „Valdžia - žmonių priešas, o ne sąjungininkas” iš esmės buvo priimtinas daugeliui Lietuvos žmonių.

Buvo nebetikima ne tik centrine, bet ir decentralizuota vietine valdžia, nors tai prieštarauja elementariai valdžios ir piliečių santykių logikai. Daugelio savivaldybių politikai ir administratoriai šiame kontekste išsiskyrė kaip ypač nepatikimi ir korumpuoti valdžios asmenys. Nors buvo ir teigiamų savivaldybių valdymo pavyzdžių, tokių kaip Druskininkų ar Ignalinos savivaldybėse, tačiau atskiros Lietuvos savivaldybės, pavyzdžiui, Vilniaus miesto savivaldybė mero Artūro Zuoko valdymo metu, tapo neskaidrių sprendimų ir korupcijos siautėjimo sinonimu. Nepastebėti savivaldos degradacijos šiuolaikinės Lietuvos gyvenime darosi nebeįmanoma, tačiau tai dažniausiai nebesulaukia atviresnių bendruomenių ir gyventojų nepritarimo ar pasipriešinimo formų. Toks savivaldybių administracijos ir politikų nebaudžiamumas mažina demokratijos legitimumą ir tikrai neprisideda prie akademikams suprantamo ir gyventojams neatidėliotinai reikalingo „naujojo viešojo valdymo“ principų įgyvendinimo. Faktiškai naujasis viešasis valdymas, pasižymėdamas labai reikalingais atvirumo, skaidrumo, demokratijos, pliuralizmo, socialinės atsakomybės, socialinio teisingumo, korupcijos nebuvimo ir aktyvios nevyriausybinės veiklos principais, iki šiol nepasižymi gana aiškiai apibrėžtais ir, kas ypač svarbu, praktikoje išbandytais konkrečiais valdymo metodais. Natūralu, kad tokios „formalios“ demokratijos sąlygomis šalis skilo į dvi Lietuvas – valdančiųjų ir valdomųjų, kurios nebesugeba tarpusavyje susikalbėti. Tačiau jos ir nesistengia to daryti.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"