TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Išjudinti status quo. Kaip atrodo politiškas menas?

2015 12 05 6:00

Neseni mūsų teatro pavyzdžiai, taip pat Europos tragiškos realijos rodo paaštrėjusį norą kalbėti politinėmis temomis mene, ieškoti naujų būdų visuomenės problemas ir jų turinį kelti į kūrybos erdvę. Teatras nebėra vien pramoga, o menas – pasigrožėjimo verta forma. Kokių siekių, funkcijų turi politiškas menas ir kaip jis atrodo?

Neseniai tai mėgino pasiaiškinti politologas Alvydas Jokubaitis ir vienos, bendros teatrinės linijos atstovai: režisierius Gintaras Varnas, jo mokiniai Vidas Bareikis ir Ainis Storpirštis. Pats susitikimas – išties autentiška politikos ir meno atstovų sandūra. Teatralai kalbėjo apie kūrybą, politologas diplomatiškai pasiūlė politiką palikti politikos mokslui.

Temą jie pradėjo nuo senovės Graikijos, kur į politinį gyvenimą įsitraukdavo miesto gyventojai, jie buvo ir aktyvūs teatrų lankytojai. A. Jokubaitis citavo Platoną – esą menams politikai neturi skirti pernelyg daug dėmesio, nes (pagal Platono „Valstybės“ dešimtąją knygą) poezija yra politikos pamėgdžiojimas, politika mene – tik regimybė. Taip režisieriai, aktoriai, vaizduojantys, pavyzdžiui, Kaligulą, atsiduria toli nuo tikrovės. Ir net išminties, nes teatras naikina papročius, juos keičia anarchija.

Pavyzdžių, kai menininkai iš tiesų skatino anarchiją, būta. Tačiau neskubėčiau jų nuvertinti. Meno ir politikos bei politikos ir meno santykį filosofai nagrinėjo po visų didžiųjų revoliucijų. O pasidairę po XX amžių suprasime, kad požiūris į meną pasikeitė ne tik nuo senovės graikų laikų, bet ir nuo praėjusios epochos.

Vienas šiuolaikinių politinio meno požiūrių teigia, kad visas menas yra politiškas, nes randasi tam tikrame kontekste. Šiame kontekste jį galime interpretuoti, analizuoti autoriaus poziciją, atrasti jame galios struktūras, kaip atsispindi ideologija. Prancūzų filosofas Guy Debord'as savo manifeste „Spektaklio visuomenė“ ne atskyrė meną nuo politikos, o reikalavo jųdviejų vienovės.

Kitokio požiūrio šalininkai įsitikinę priešingai: teatras, pavyzdžiui, gali vaizduoti revoliucijas, demonstracijas, rengti scenoje piketus, drąsiai užduoti diskusinius klausimus – lygiai taip, kaip kelia klausimus bendražmogiškomis temomis, kalba apie meilę, skurdą, senatvę. Tokiu atveju politinis menas nuo kitų jo formų skiriasi tuo, kad yra sąmoningas.

Dauguma moderniųjų laikų filosofų, kalbėję apie politinį meną, aprašė būtinybę atspindėti socialines, politines, ekonomines problemas. Neslėpė kino, teatro (itin paveikių menų, atliekamų „čia ir dabar“) siekio keisti žiūrovų įsitikinimus, nuostatas, pasiekti mases. Dažniausiai politinis menas siejamas su liberaliomis idėjomis – skatinti realius pokyčius visuomenėje, palaikyti tokios pačios politinės pozicijos žmones, jų vertybes: patriotizmą, drąsą ar kovos dvasią.

Sąmoningas politinis menas atliko reikšmingą vaidmenį praėjusiame amžiuje. XX amžiaus modernistai manifestavo nusistovėjusią sistemą, status quo, teatralai drąsiai teigė kuriantys politinį teatrą. Garsusis „atsiribojimo efekto“ autorius Bertoldas Brechtas siekė kelti teatro lankytojų sąmoningumą, žiūrovus skatino ne vien stebėti veiksmą, bet ir aktyviai į jį įsitraukti. Avangardo kūrėjai politinį sąmoningumą žadino tarsi forume keldami politinius debatus. Šokiravo, provokavo, skatino destrukciją, chaosą. Jų kūryboje buvo sunku atskirti, kur baigiasi gyvenimas ir kur prasideda teatras.

Galima sakyti, politiško teatro strategijos panašios ir Lietuvoje. „Didvyrių aikštė“ minimalia estetika skatino mąstymo procesą. Monologų neblaškė kiti teatro elementai. „Didis blogis“ į sceną perkėlė karo žiaurumus, fizinį ir emocinį smurtą. Įtraukė žiūrovą, greta kurio salėje vyko dialogai, primygtinai norėjo jį šokiruoti.

Visuomenės pertvarkymo būtinybė ryškėja ir mūsų dienomis. Vis dėlto mes nebemanome, kad menas gali pakeisti pasaulį, liesdamas politines temas – keisti visuomenę. Mūsų laikais neįmanoma įvardyti ar išskirti akivaizdžių pokyčių krypčių. Pokytį ar net lūžį gali lemti globalizacija, tarptautinė krizė, inovacija.

Šiandien demokratijos sistema ir postmodernizmo srovė diktuoja kitus visuomeniškus meno tikslus: išklausyti mažumų, įvairių socialinių sluoksnių atstovų balsus, suburti bendruomenę, suteikti vietos savo patirtimi pasidalyti tikriems žmonėms, kolektyviai išgyventi mūsų laikotarpio skaudulius. Dėl to kolektyviai kuria menininkai, prabyla aktoriai, naudojamos naujosios technologijos, įtraukiama auditorija. Žiūrovo patirtis išplečia meno lauką, paverčia jį naujovišku viešu forumu. Ir sąmoningumo kėlimo tikslas vis dar ne mažiau reikšmingas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"