TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Išlaisvinimų nelaisvėje

2014 12 05 6:00

Sovietiniai „išlaisvinimai“, tai sąmonės problema, bet ir įvairiopai turiningas dalykas.

Ideologija, pavirtusi mitologija, o abiejų šaknys gilios ir painios.

Rusijos valdovams - gal ne tik Rusijos - amžiais atrodė, kad aplinkinės žemės jiems tiesiog priklauso, tereikia jėgos: ateini ir pasiimi.

Vyriausieji amžiumi tikrai atsimena, kaip 1940 metais sovietų tankai įvažiavo į Lietuvą ir išvadavo iš jos pačios.

Susidurdavusieji su sovietinio švietimo programomis galbūt prisimena ir tokią aiškinimų kryptį: 1919 metais trumpai egzistavusi „darbininkų ir valstiečių“, t. y. komunistinė, Sovietų Lietuva, draugiškai atnešta Rusijos raudonarmiečių durtuvais; netrukus ji mėgino ištirpti jungtinėje Lietuvos-Baltarusijos „respublikoje“ (Litbelas), tačiau vietinė buržuazija ir savanoriai su užsienio imperialistų pagalba užgrobė Lietuvą sau; laikinai - kol 1940 metais ji tapo galutinai išlaisvinta iš savęs, virto LSSR.

Tai atliko išvaduotoja Raudonoji armija.

Visa žemė išsyk atimta ir marionečių bei žioplių visai laisva valia atiduota Sovietų Sąjungai. Tuo būdu jau „amžiams“ išlaisvinta iš mažesnių savininkų.

Po metų atėjo išvaduojanti Vokietija, o dar po trejų - vėl išvaduojanti SSRS. 1990-aisiais Lietuva vadavosi pati.

Klystumėte manydami, jog nebėra norinčiųjų Lietuvą dar sykį išlaisvinti iš Europos Sąjungos ir NATO, kad grįžtų, kur priklauso. Kryptį teberodo sovietų (SSRS) okupacijos šlovinimo paminklai. Ne vien ant tilto Vilniuje.

Papildoma istoriografijos įdomybė ta, kad tarptautinėse erdvėse, net mokslinėje (?) literatūroje pastaroji sovietinė daugelio tautų okupacija ir pajungimas kariaujant Europoje tebevadinami išlaisvinimu! Soviet liberation arba „Raudonoji armija - tautų išvaduotoja“. Kitkart, „vakarinių SSRS žemių“...

Deja, išvaduotojas, kuris išvadavęs pamiršta išeiti, pats save stato į mažiau garbingą padėtį. Tačiau garbingą vaduotojo pavadinimą, nors dėl užmaršumo nebeatitinkantį tikrovės, vis tiek labai mėgsta. Ir paminklus, ir kažkokias neva teises į žemę, kurią kada nors buvo užkariavęs.

Susivokime iki galo ir laikykimės aiškumo, nes kiti tiktai dums. Miglą, dažniau raudoną. Savos kūrybos buvusią ideologiją, kuri jau virto mitologija, ir vis kryptingai vartoma.

Lietuva XX amžiuje triskart patyrė visišką „išlaisvinimą“ iš laisvės. Teisinga sakyti - tris okupacijas arba vieną sovietų okupaciją ir dvi reokupacijas, vokiečių ir antrąją sovietų. Tai įvykiai, kai naujas okupantas, būdamas stipresnis, tiesiog reokupuoja grobį iš ankstesnio okupanto.

Klasikai sakytų - užkariavimas, užkariautojai. Pagal klasišką, net archetipinę mąstyseną bene nuo akmens amžiaus, užkariautojo grobis priklauso jam. Viskas, įskaitant moteris. (Vokietijoje išprievartavo du milijonus.) Kai kurie tebevartoja sąvoką - karo trofėjai. Nuo žemių iki lėktuvo skeveldrų (lenkai ligi šiol neatgauna savo prezidento lėktuvo, taip pat jame žuvusių karininkų ginklų). Sovietų užkariautojams priešinosi Birželio sukilėliai, paskui - Lietuvos laisvės armija, Lietuvos Laisvės kovos sąjūdis. Liko jų 1949 metų konstitucija būsimai išlaisvintai Lietuvai. Dabar įstatymiškai jie pripažinti Lietuvos kariuomene, kariais savanoriais, vienintele teisėta valdžia Okupuotoje Lietuvoje. (Kiti suktai sako - LSSR, LTSR. Reikėtų rašyti: gimęs arba mokslus ėjęs Okupuotoje Lietuvoje.) Priešas veikė kaip okupacinė kariuomenė, baudėjų daliniai. Gal ir šiuos dar kas nors linkęs vadinti „vaduotojais“? Manau, tai tebevyksta, kai baudėjams ir trėmėjams apgaulingai teikiamas „didžiojo tėvynės karo“ dalyvio statusas. Baudėjai dalyvavę žudant rezistentus išteisinami, nes gal nežinojo, kad vyksta žudymas. Juolab kad tarnauja tėvynės priešui. O juk Lietuvoj vyko tikras Lietuvos tėvynės karas.

Taip priartėjame prie paminklų. Kritusiesiems - pagarba. Tačiau meluoti nereikia.

Jie krito SSRS ir Vokietijos kare.

Pagarbi šių palaikų vieta - kapinėse. Kitur jie būdavo ir tebebūna verčiami propagandos įrankiu. Kaip ir „Taikos sargyboje“, kuris iš tikrųjų yra „Užkariavimų sargyboje“.

Kas kita būna simbolinis Nežinomojo kareivio kapas su paminklu ne tik jam vienam, bet ir daugeliui kitų bevardžių, kritusių už tėvynę. Paminklai nežinomiems arba žinomiems užkariautojams miestų aikštėse - visai kas kita. Jie jaukia ir pačią tėvynės sampratą, ir skelbia, kad galbūt vis dar esame užkariauti. Neišsivadavę.

Gal taip ir yra, pagalvokime. Estai jau sugalvojo. Sostinės centre stovėjęs bronzos paminklas išvaduotojui-užkariautojui dabar kapinėse pagarbiai primena tos armijos karius, žuvusius Estijos žemėje 1941-1945 metais. Taip užrašyta. Kodėl 1941-ieji? - mandagi mįslė. Juk į Estiją jie įžengė 1940-aisiais, tik tada turbūt nebuvo žuvusiųjų. Lietuvoje nužudė Aleksandrą Barauską.

Patikslinu - išvadavo jį. Okupacijos metais reikėdavo taip sakyti, tačiau gal ne šiandien.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"