TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Islandų klausimas: kam reikalinga Europos Sąjunga?

2013 07 12 6:00

Birželį naujasis Islandijos užsienio reikalų ministras Gunnaras Bragis Sveinssonas, atvykęs į Briuselį, pranešė Europos Komisijai: Islandija stabdo derybas dėl šalies narystės Europos Sąjungoje (ES). „Esame Europos dalis ir norėtume stiprinti mūsų ryšius kitais būdais“, - paaiškino ministras.

Islandijos sprendimą atsisakyti siekti narystės ES buvo galima numatyti nuo pat pradžių. Paraišką stoti į ES šalies vyriausybė pateikė po baisaus smūgio, kurį gyventojams ir firmoms sudavė kelių didžiųjų bankų bankrotas. Visiems tapo aišku, kad narystė ES ne tik išgelbės islandų ekonomiką nuo nebesuvaldomų ir godumo apakintų bankų keliamo pavojaus, bet ir, įstojus į ES pinigų sąjungą, eliminuos jų nestabilios valiutos kaskart keliamus rūpesčius verslui. 2009 metų vasarą islandai įteikė Briuseliui oficialų prašymą priimti į ES.

Tačiau sėkmingai vykstant narystės deryboms kartu taisėsi ir Islandijos ekonomikos reikalai. 2009-2010 metų smukimas baigėsi (2009 m. bendrasis vidaus produktas (BVP) sumažėjo 7,9 proc., 2010 m. – dar 4 proc.), ūkis ėmė kilti 2,5-2,7 proc. kasmet. 2013-aisiais islandų disponuojamos pajamos jau turėtų pasiekti 2005 metų lygį. Kadangi islandų BVP vienam gyventojui gerokai prašoka ES vidurkį, ūpas stoti į Bendriją ėmė mažėti.

Šiandien jau tik kas ketvirtas islandas pritaria šalies narystei ES. Rinkimuose pakeitę dešiniųjų partijų koaliciją skeptiškai nusiteikusiais kairiaisiais, islandai ir pasiuntė žinią Briuseliui.

Analogiškus judesius matėme ir Šveicarijos bei Norvegijos atvejais. Šveicarija referendumu atmetė vyriausybės planą stoti į ES 1992 metais, norvegai tai padarė net dukart – 1972 ir 1994 metais.

Šios trys šalys yra ryškiausios skeptikės, kai kalbama apie siekį vienyti Europą ES pavidalu.

Greta jų yra ir didelės ES projekto šalininkės, narystės joje entuziastės. Tai Turkija, Albanija, Serbija, Makedonija, Juodkalnija, Kosovas, Bosnija ir Hercegovina, Moldova, Gruzija, taip pat, nors kiek vėsiau, Ukraina ir Armėnija.

Dviejų grupių palyginimas nesunkiai parodo skeptiškumo arba entuziazmo šaknis. Turtingos Europos šalys vengia ES narystės, skurdžios – jos geidžia. 2012 metais Norvegijos BVP vienam gyventojui (atsižvelgiant į valiutos perkamąjį pajėgumą) buvo 55 300 JAV dolerių, Šveicarijos – 54 600, Islandijos – 39 400. ES vidurkis – 34 500 dolerių. Tuo tarpu ES entuziastų grupėje BVP vienam gyventojui retai kurioj šaly viršija 10 000 JAV dolerių.

Kitaip tariant, Europos valstybės mato ES kaip ekonominio atsilikimo sumažinimo garantą, kaip žemyno ekonominės integracijos projektą. Jei ekonominės pažangos požiūriu ES nieko nežada, tada šveicarai, norvegai, islandai ima nebesuprasti, kam ES reikalinga.

O kaip su politiniu vienijimusi? Ar tarptautinėje arenoje ES ir toliau praktiškai neegzistuos, visais aštriais pasaulio tautų sugyvenimo klausimais savo skirtingas pozicijas dėstant atskiroms ES valstybėms? Ką tai gali reikšti JAV, Kinijos ir kelių kitų stambių kylančių ekonomikų globalinio vaidmens didėjimo akivaizdoje? Jei ES lemta likti politiniu nykštuku, ar tai nekels pavojaus jos stabilumui?

Galų gale ir su ekonomine integracija bei jos teikiama nauda toli nebenueisi, jei pinigų sąjungos neparems fiskalinė sąjunga, bankų sąjunga ir, kaip jau ES lyderiai nebeiškenčia nepasakę, politinė sąjunga. Tačiau pirmyneigė politinė integracija gali imti skaldyti dešimtmečiais kruopščiai kurtą ekonominę bendriją. Jungtinės Karalystės premjero Davido Camerono pažadas surengti Didžiojoje Britanijoje referendumą dėl narystės ES – pirmas rimtas tokio pavojaus signalas.

Atrodo, turime dvi išeitis. Viena – rimčiau pagalvoti apie tai, kas slypi už britų puoselėjamo ES varianto. ES, nenuilsta teigti jie, yra puikus ekonominės integracijos projektas, užtikrinantis visoje Europoje laisvą prekių, paslaugų, žmonių ir kapitalo judėjimą. Ir nieko daugiau nereikia. Tai yra britai įsivaizduoja esant įmanoma atskirti ekonominę integraciją nuo politinės. Jie siūlo išvis nesieti tų dviejų dalykų. Tai manymas, kad mūsų laikais ekonominė veikla tapo tokia internacionalinė, kad kiekvienos valstybės viešojoje politikoje ekonominė politika turi būti kažkiek autonominė ir susieta su intensyviu tarptautiniu bendradarbiavimu. Kaip kadaise pasaulio valstybės sugebėjo susitarti dėl vienodos svorio, ilgio, laiko matų sistemos, taip jos gali tartis ir dėl kitų bendrų ūkinės veiklos principų, rodiklių, net ir vertės mato (bendros valiutos). Šalys galėtų drąsiai integruoti nacionalinę ekonomiką žemynų mastu, nesusiedamos to proceso su tariamomis grėsmėmis nacionalinės viešosios politikos suverenumui.

Alternatyva – geriau įsižiūrėti į vykstančius ekonominės ir politinės integracijos procesus bei besisiūlančius tolesnės integracijos veiksmus. Ar viską juose suprantame? Ar žinome, kad politikai ir vis karingesnės jau nesunkiai pasauliniu mastu veiklą koordinuojančios nevyriausybinės organizacijos siūlo ne tik tai, kas objektyviai pribrendo, bet ir „nesunokusius“, šališkus, grupinius sprendimus, žadančius privilegijas vieniems ir žalą kitiems? Kitaip tariant, ar gebame orientuotis sudėtingėjančiame pasaulyje, ar turime (žinome turintys ir suvokiame) tautinį kultūrinį paveldą, kuris it laivo balastas užtikrina pasitikėjimą savimi ir gebėjimą spręsti. Kažkada nereikėjo mums nei krikščionių naudojamo rašto, nei muilo, nei (čia jau vėliau) vizitinių kortelių. Šiandien aišku, kad nei britų salų tautų, nei mūsų nacionaliniam tapatumui tai visiškai nepakenkė.

DALINKIS:
0
2
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"