TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Išmokime džiaugtis ir džiuginti

2010 04 03 0:00

Mūsų gyvenime, nepaisant iš visur sklindančių gąsdinimų, vis dar daug ir grožio, ir gerumo! Bėda tik, kad arba nebenorim to matyti, arba žvalgomės ne ten, kur šito esama.

Žvalgomės gerumo valdžios kabinetuose, bankų seifuose, milijonierių pilaitėse, o tai toks pats nevykęs sumanymas, kaip ieškoti rūtų vainiko pusnuogių popžvaigždučių iškirptėse, talento - sidabrinėse "Eurovizijos" vyrukų kelnaitėse ar teisingumo - kyšininkų kišenėse.

Tikrasis grožis, nuoširdus, nesuvaidintas gerumas, vengdamas viešumo, fotoaparatų blyksčių, televizijos kamerų, traukiasi toliau nuo miestų šurmulio, arčiau pievos, miško, upės... Tačiau pamėginkit šiuolaikinį lietuvį atplėšti nuo televizoriaus ekrano, pasiūlyti apsižvalgyti po gimtąsias apylinkes, įsiklausyti į negarsų, masinės kultūros stūgavimų gožiamą vietinės bendruomenės kultūrinių šaltinėlių sruvenimą - ar daug jų susidomės? Deja!

Tiek daug besipiktinančių visokiomis kultūrinėmis ir politinėmis negerovėmis, ir tiek nedaug besidžiaugiančių tuo, kas dar likę tikra, gera. Abejingumas tam, kas vyksta greta, galima sakyti, kaimyno namuose, ir iš to išplaukianti galbūt neįsisąmoninta nepagarba vietinių kultūros ir švietimo darbuotojų, menininkų, kūrėjų taurioms pastangoms, atrodo, būdingas daugelio Lietuvos miestų ir miestelių bendruomenėms.

Kiek kartų teko klausytis tikrai gerų klasikinės muzikos koncertų apytuštėje Klaipėdos universiteto Menų fakulteto koncertų salėje, lyg mieste pagrindinį kultūros "vartotojų" kontingentą vis dar sudarytų "matrosai" ir svetimos šalies garnizonas. Nors, kita vertus, matant perpildytas sales ir aikštes per kitokio ("lengvesnio"?) pobūdžio renginius, negalima būtų teigti, jog klaipėdiškiai jau persisotino kultūros ir meno.

Kovo viduryje Prienų "Žiburio" gimnazijoje vyko turiningas ir gražus renginys: Kauno apskrities jaunųjų kalbininkų konkursas ir konferencija "Lietuvių kalba viešojoje erdvėje". Ši gimnazija nuo seno garsi savo lituanistinėmis tradicijomis. Joje mokytojavo įžymus žodynininkas Antanas Lyberis, tarp jo abiturientų - poetas Justinas Marcinkevičius ir jo klasės draugas, tragiško likimo Vilniaus universiteto profesorius kalbininkas Jonas Kazlauskas. Tad šiandieniams gimnazijos mokiniams ir mokytojams yra į ką lygiuotis, į ką atsiremti.

Mokinių pranešimai savo lygiu nenusileido mokytojų pranešimams, o Punsko (Lenkija) licėjaus auklėtinė V.Dobrovolskytė pranešimą (beje, labai įdomų ir aktualų) "Gimtoji kalba ir jos išsaugojimo būtinumas" perskaitė tokia taisyklinga ir švaria lietuvių kalba, kokią retai ir pačioje Lietuvoje beišgirsi. Ir nors renginiui netrūko rėmėjų, vietos savivaldybės bei apskrities valdininkų dėmesio, nors buvo svečių iš kitų Lietuvos miestų ir iš Lenkijos, stebino ir skaudino tai, jog į renginį neatvyko, nors buvo kviesti, nė vienas kolega iš kitų Prienų mokyklų ir ugdymo įstaigų.

Neįdomu? Ar save laiko gudresniais? O gal pavydas užgraužė?

Kitame Lietuvos pakraštyje, nedideliame Žemaitijos miestelyje diena po dienos pasiaukojančiai pluša bibliotekos darbuotojos, siekdamos sudominti ir jaunus, ir senus ne tik knygomis, bet ir įvairiausiomis parodomis, susitikimais su vietos menininkais, kūrėjais. Šiomis dienomis biblioteka pasipuošė žaismingomis įvairiausių paukščių ir kitų gyvūnų skulptūrėlėmis, kurias, derindami akmenį, medį ir metalą, sukūrė netoliese, Užparkasių kaimo sodyboje, įsikūrę jauni skulptoriai Laura ir Rimantas Jarošiai bei Darius Martišius. Kas tik apsilankė bibliotekoje, nuoširdžiai žavėjosi tikro talento ir meilės gamtai sušildytomis skulptūromis. Bet kai biblioteka pakvietė žmones į susitikimą su darbų autoriais, smalsiųjų ir netinginčiųjų atsirado nedaug. O juk ir oras buvo geras, ir atstumai iki bibliotekos nedideli. Žemaitiškas rambumas? Atseit, apsieis ir be manęs, o aš turiu svarbesnių užsiėmimų?.. O kad šiltos akys, dėmesys kūrėjui ne tik akmenį, bet ir žmogų sušildo - apie tai, matyt, negalvota.

Ak, kaip sunkiai skinasi kelią iš lūpų į ausį viešai tariamas geras žodis!

Kas dar, be vietos laikraščio korespondentės, pasidžiaugė, kad Kretingos rajono Kulūpėnų miestelio gyventojo Br. Jokubausko sodyboje jau dvidešimt metų veši Nepriklausomybės ąžuolas, o šalia auga penki vaikai, kurie kartu su tėvais puoselėja ir ąžuolą, ir kitas nepriklausomos Lietuvos tradicijas? Ar daug šeimų, kurios parėmė ir perėmė Jokūbauskų iniciatyvą - auginti ir pulką vaikų, ir šventąjį medį ąžuolą?

Juokingas klausimas, ar ne? Iš kur Molėtų ar Birštono gyventojams žinoti apie tokias gražias tradicijas, jei jos, geriausiu atveju, patenka tik į vietinės žiniasklaidos akiratį, o respublikinėje žiniasklaidoje vietos lieka tik nelaimėms, tragedijoms, nusikaltimams aprašyti?

Neseniai buvo pažymėta Žemės diena, ir ta proga per šimtą šalių leido Žemei "pailsėti": valandai išjungė elektros šviesą. Tai, sakau, gal sugalvokim ką nors, kas leistų pailsėti ir Žmogui? Pailsėti nuo kasdien transliuojamo žiaurumo ir smurto, nuo abejingumo gerumui, nuoširdumui, dorumui. Gal nors kartą per mėnesį paskelbkim gerų žodžių dieną? A, žmonės!?

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"