TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Išsaugokime Pranciškonų vienuolyno ansamblį

2013 11 09 6:00

Netylant aistroms dėl Vilniaus senamiestyje, greta Trakų gatvės, esančio Pranciškonų vienuolyno ansamblio, norėtųsi išsamiau paaiškinti jo išsaugojimo Lietuvos visuomenei svarbą. Juk tai - mūsų kultūros, lietuviškos raštijos, katalikų tikėjimo ir architektūros istorijos metraštis.

Pranciškonų vaidmuo

Pranciškonai per Šiaurės Vokietiją netoli Lietuvos atsirado 1238 metais, kai Rygoje įsteigė vienuolyną, taigi po I kryžiaus žygio prieš Lietuvą ir kalavijuočių sutriuškinimo 1236-aisiais Saulės mūšyje. Pranciškonai rėmė Ordiną. Mindaugo krikšto ir karūnacijos laikotarpiu pranciškonų būta ir karaliaus aplinkoje. Vytenio, Gedimino laikais, Lietuvai suartėjus su Ryga, pranciškonai tapo tarpininkais tarp Lietuvos ir Vakarų.

XIV a. pradžioje Lietuva buvo aukšto tolerancijos lygio šalis, kur vyraujančio lietuvių tikėjimo sąlygomis egzistavo ir krikščionių bažnyčios. Dar Vytenis kvietė atvykti į Lietuvą du brolius pranciškonus, paskyrė jiems jau pastatytą bažnyčią Naugarduke, kurią, deja, XIV a. antrojo dešimtmečio viduryje sudegino kryžiuočiai, blokuodami Lietuvos politinius siekius. Gediminas 1323-iųjų gegužės 26 dieną rašytame laiške pranciškonams, ypač Saksonijos, kvietė juos atvykti į mūsų kraštą, minėdamas jiems jau pastatytas „dvi bažnyčias: vieną mūsų karališkame mieste vardu Vilnius, antrą - Naugarduke“ (pastaroji galėjo būti atstatyta).

1324 metais Vilniuje derybų lankęsi popiežiaus legatų pasiuntiniai svečiavosi Gedimino „menėje“, kur jis posėdžiavo "su savo tarėjais", „pranciškonų buveinėje“ ir bažnyčioje klausė mišių. Iš pasiuntinių sužinome ir tai, kad Gedimino laiškus popiežiui ir kitais adresais rašė pranciškonai broliai Henrikas ir Bertoldas. Brolis Mikalojus priklausė Karališkajai tarybai, jis buvo valdovo patarėjas santykiams su Vakarų valstybėmis, taip pat patariantis karaliui palaikant santykius su Vengrija, Bohemija, Rygos arkivyskupu. Tad pranciškonai vykdė valdovo tarnybos diplomatines pareigas.

Beje, pirminis Pranciškonų ansamblis buvo statytas Lietuvos karaliaus Gedimino. Dėl jo vietos yra svarbūs 1387-ųjų vasario 17 dienos Lietuvos valdovo Jogailos privilegijos Vilniaus vyskupui duomenys, kad mažųjų brolių pranciškonų namai tuo metu buvę ties „pylimu“ ir Šv. Mikalojaus bažnyčia. Minimos ir vėlesnės Goštauto XIV a. vykdytos statybos. Šiame amžiuje Vilniuje reiškėsi čekų pranciškonai. Vėliau pranciškonų broliją rėmė pirmieji geradariai – valdovai Vytautas, Žygimantas Kęstutaitis, didikai Goštautai, Radvilos, Giedraičiai. Tačiau XIV a. pabaigoje vienuolyną naikino kryžiuočiai. 1400 metais Vytautas Pranciškonų konventą įkūrė Kaune, aiškiai politiniais sumetimais karo su Ordinu sąlygomis.

XV a. Vilniaus pranciškonai priklausė Čekijos-Lenkijos pranciškonų provincijos Lietuvos vikariatui. Vilniaus vienuolynas turėjo misijos funkcijas, gaudavo dideles aukas, nuo XV a. vidurio vykdė didesnio vienuolyno ir bažnyčios statybą.

Lietuvybės lopšys

XVII a. susiformavo atskira Lietuvos pranciškonų provincija. Vilniaus pranciškonų konventas pamažu tapo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės krikščioniško religinio gyvenimo centru. Po 1863 metų sukilimo pranciškonų vienuolynas carinės Rusijos valdžios buvo uždarytas.

Vienuolyną statė ir globojo Lietuvos valdovai, ir vėliau jį dovanojimais ir mokesčiais išlaikė Lietuvos didikai bei kiti piliečiai. Kaip dabar žinoma, XV a. pab. - XVI a. pr. pranciškonų vienuolynas tapo ir lietuviškos raštijos lopšiu.

Tai liudija Vilniaus universitete išlikusioje buvusio pranciškonų vienuolyno bibliotekos XVI a. pradžios knygoje įrašytas įrašas (poteriai) iš ankstesnio lietuviško teksto. Tekste atsispindi Pietryčių Lietuvos šnektos. Įrašytojas greičiausiai buvo pranciškonas. Jo lietuviška šnekta ieškotina Dieveniškių-Trobų-Lazūnų ruože ar dar toliau į pietryčius, kur dabar lietuviškai nebekalbama (Zigmas Zinkevičius, 2000 m.). Lietuvių raštijos pradmenys beveik prieš pusšimtį metų prieš pirmos lietuviškos knygos – Martyno Mažvydo "Katekizmo" - pasirodymą yra labai svarbūs ir turi būti reikiamai įprasminti aptariamame vienuolyno ansamblyje.

Atkuriant Vilniaus pranciškonų vienuolijos personalinę sudėtį, reiktų remtis minėtais istoriniais faktais ir čia pakviesti vienuolius čeką, saksą-vokietį, lenką ir lietuvius (dabar kažkodėl jų nėra!). Juk pranciškonų vienuolija ir anksčiau nebuvo vienalytė. Tuo metu, kai Lietuvoje pranciškonai talkino Lietuvai, Ordino teritorijoje (kur ir Gdanskas) ši brolija gynė kryžiuočių interesus. Tad atkurtai gal 5-6 vienuolių grupei, kaip rodo šiandieninė vienuolynų praktika, visiškai užtektų vienuolyno patalpų tarp keturkampio ansamblio ir bažnyčios šalia zakristijos (200-300 kv. m.). Šią vienuolyno dalį grąžinti kurijai, suteikiant vienuoliams šias patalpas panaudos pagrindais valstybės globojamame ansamblyje.

Todėl lenkų pranciškonų iš Gdansko pastangos pasiglemžti šį ansamblį yra istoriškai neteisingos, antikonstitucinės. Pagrindinę didžiulio vienuolyno, nekilnojamosios kultūros vertybės, dalį su didžiuoju ir keliais mažesniais kiemais būtina skirti valstybės, visuomenės, mokslo ir kultūros reikmėms.

Šioje aplinkoje XX a. pradžioje, sunkiausiomis sąlygomis išlaikant okupantų ujamą lietuvybę, telkėsi lietuvių visuomenės, švietimo ir mokslo atstovai.

Kaip jau spaudoje buvo pabrėžta, šį didžiulį ansamblį turi valdyti valstybė, čia derėtų įkurti Lietuvos kultūros istorijos centrą, muziejų su plačia edukacine programa jaunimui ir plačiajai visuomenei. Čia taip pat galėtų vykti tautinės ir sakralinės muzikos koncertai, dirbti etnografiniai teatrai ir pan.

Lietuvoje dabar užsiregistravęs Pranciškonų ordinas, siekiantis valdyti Vilniaus pranciškonų ansamblį, yra Gdansko lenkų pranciškonų atstovybė, savo siekiais primenanti Lietuvai priešiško ordino regiono pranciškonus XIV a. bei prieškario Lenkijos okupaciją. Šiandien turime reikalų su formaliai sukurtu padaliniu Lietuvos kultūros paveldui užvaldyti.

Būtina reorganizuoti Lietuvoje pradėjusią veikti pranciškonų vienuolijos personalinę sudėtį minėtu senos tradicijos daugiataučiu pagrindu, vienuoliams perduodant tik jiems gyventi visiškai pakankamą minėto ansamblio dalį prie bažnyčios zakristijos. Pagrindinėje pastato dalyje, kaip minėjome, būtų kultūros paveldas, muziejus. Nacionalinę kultūros vertybę privalo globoti pati mūsų visuomenė ir valstybė. Ateityje reikėtų atstatyti XIX a. nugriautą įspūdingą bažnyčios varpinę, atkurti Pranciškonų vienuolyno ansamblio architektūrinę visumą.

DALINKIS:
0
1
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"