TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Išsivaduoti iš suspaudimo ir nevilties

2012 05 17 3:48

Ateinantį sekmadienį Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčios šventoriuje bus perlaidoti Juozo Brazaičio (Ambrazevičiaus) (1903-1974) - Vytauto Didžiojo universiteto profesoriaus, literatūrologo, publicisto ir žurnalisto, rezistencijos ideologo, VLIK'o užsienio reikalų ir informacijos tarnybų vadovo, Laikinosios Lietuvos Vyriausybės švietimo ministro ir ministro pirmininko - palaikai. Šio asmens likimas yra pavyzdys, kaip sovietinių laikų melo kultūros stereotipai yra persmelkę gyvenimo tikrovę ne vien Lietuvoje, bet ir pasaulyje.

Jis niekada nesiekė jokių postų, kunigo Stasio Ylos žodžiais, "nekėlė savo vėliavos, nesiveržė priekin ir kitų nerikiavo. Tačiau nejučiom rikiavosi pagal jį kiti, iš jo mokėsi. Jis nelaikė savęs vadu, bet juo buvo - intelektualiniu, kultūriniu, moraliniu vadu. (...) Nemėgo per toli žvalgytis ateitin: daryk, kas svarbu dabar, čionai. Jei kiti nedaro, daryk pats. (...) Buvo iš tų, kurie vartoja nedaug žodžių, bet pasako daug, brandžiai ir taikliai". 

Šešios savaitės, tapus Lietuvos Laikinosios Vyriausybės vadovu, apvertė žmogaus gyvenimą ir J.Brazaitį pavertė simboliu, išreiškiančiu laisvės ryžtą.

Todėl tą simbolį reikėjo sunaikinti. Ir tuo buvo daug suinteresuotųjų.

Pirmiausiai - naciai. Laikinoji Vyriausybė buvo paskelbta prieš jų valią ir nacių niekad nepripažinta. Ji nepakluso vokiečių reikalavimui išsiskirstyti ar pasivadinti Patariamąja taryba. Vyriausybės narių dauguma atsisakė priimti generalkomisaro siūlomas generalinių tarėjų pareigas. Generalkomisaras Theodoras Adrianas von Rentelnas tai įvertino kaip atsisakymą bendradarbiauti. Prieš Laikinąją Vyriausybę 1941 metų liepos 23 ir 24 dienomis gestapas suorganizavo perversmą.

Vyriausybė atsiribojo nuo vokiečių politikos žydų atžvilgiu, o 1941-ųjų rugpjūčio 5 dieną prieš savo ir tautos valią buvo priversta nutraukti veiklą. Didžioji dalis Vyriausybės narių perėjo į pogrindį. Būtent dėl jos narių bei kitų asmenų organizuotos pogrindžio spaudos sudarytos visuomeninės nuotaikos Lietuva buvo vienintelis nacių okupuotas kraštas, kuriame jiems nepasisekė suorganizuoti SS legiono. Dėl pasipriešinimo nacių politikai Lietuvoje tarp išvežtųjų į kalėjimus bei koncentracijos lagerius buvo ir keturi Laikinosios Vyriausybės nariai.

Todėl laikyti Lietuvos Laikinąją Vyriausybę "karo nusikaltėliais", kaip tai daro sovietų skelbiami leidiniai, galėtų tik nacių propagandininkai.

Antri - sovietai. Laikinoji Vyriausybė reiškė lietuvių tautos valią būti nepriklausoma. Reiškė pasipriešinimą svetimai okupacijai. Ta valia išliko iki dabartinių laikų. Ji prikėlė Lietuvą nepriklausomybės žygiui 1988-1990 metais. Jis buvo grindžiamas ne vien laisvės aspiracijomis, bet ir kova už sovietų paneigtų žmogaus pagrindinių teisių atkūrimą.

Kai pasaulio viešoji opinija kaltino sovietus dėl žydų persekiojimo, jų interesas buvo nukreipti dėmesį nuo savęs į Laikinąją Vyriausybę. Skelbti ją kaip "žydų persekiotoją". Kadangi sovietinio režimo piktadarybės Lietuvos žydams - milžiniškos. 1941 metų birželio trėmimuose nukentėjusių žydų ne komunistų skaičius buvo neproporcingai didelis.

Jie nesiskaitė net su iškiliausiais žmonėmis. Advokatas Ruvimas Rubinšteinas, Lietuvos žurnalistų sąjungos narys, Kaune leisto laikraščio "Idiše štime" ir jo priedo lietuvių kalba "Mūsų garsas" vyriausiasis redaktorius, buvo sunaikintas Pečioros lageryje 1941-aisiais, drauge su kitu Lietuvos žurnalistu Ignu Skrupskeliu, dienraščio "XX amžius" vyriausiuoju redaktoriumi. Advokatas Jakovas Goldbergas, kaip atsargos karininkas, su Lietuvos kariuomenės vyriausiuoju rabinu Samueliu Sniegu lankęsis pas Laikinosios Vyriausybės narį generolą Stasį Raštikį žydų padėties reikalu, sovietų buvo laikomas kalėjime. Kai sovietai pastatė Paneriuose paminklą nacių sunaikintiems žydams, žydus ir čia nuskriaudė: žydų vardą nutylėjo, o įrašė "tarybinius piliečius".

Tokia sovietų politika vertė juos atitinkamai elgtis ir su tais, kuriuos laikė savo priešais, bet kuriuos pasiekti jų rankos buvo per trumpos. Todėl jie leido "Dokumentai kaltina..." tipo knygas, leidinių redaktorius vertė vienus dokumentus klastoti, kitus - nutylėti. Iš selektyviai sukomplektuotų dokumentų - daryti išvadas, kurios būtų priešingos to laikotarpio gyvenimo faktams ir tikrovei. Juos vertė į anglų kalbą, siekė sukurstyti ir sau palenkti ypač Amerikos žydų visuomenės nuomonę. Dalinė tiesa yra pati rafinuočiausia melo forma.

Sovietai gerai suprato, kad iš holokausto tragedijos jie gali turėti naudos - svetimomis rankomis susidoroti su savo dar neįveiktais priešais. "Kolaboravimo su naciais" etiketės sunku atsikratyti. Gintis nuo tokių kaltinimų nelengva. O kurstyti aistras, klaidinti neįsigilinusius žmones - paprasta.

"Karo nusikaltėliais" jie buvo paskelbę ir profesorių Vaclovą Biržišką, ir iškilų rezistentą, teisininką, žurnalistą ir visuomenės veikėją Stasį Žymantą (Žakevičių), ir vyskupą Vincentą Brizgį, ir net Laikinosios Vyriausybės Kauno komendantu paskirtą Jurgį Bobelį, kuris tuo metu savo namuose globojo ir slėpė žydų šeimą. Daugeliui kitų garbių asmenų buvo šmeižikiškai primesta ši etiketė. Tai buvo įprasta sovietinė taktika.

Buvo kurstomos plačios visuomeninės akcijos net ir Jungtinėse Amerikos Valstijose. 1963 metais Čikagoje ir Niujorke organizuoti žydų mitingai prieš "karo nusikaltėlius". Tačiau ne visi žydai davėsi suklaidinami. Čikagos žydų karo veteranų vadovybė įspėjo savo narius, kad tai gali būti komunistų darbas.

1974 metais sovietams pasisekė per dienraštį "The New York Times" išplatinti 38 tariamų nacių talkininkų sąrašą. Tarp jų buvo ir du Laikinosios Vyriausybės: nariai Juozas Brazaitis ir Jonas Šlepetys, vidaus reikalų ministras. Byla pasiekė JAV Kongresą. Buvo atlikti išsamūs tyrimai.

JAV Kongreso Teismų komiteto Imigracijos, pilietybės ir tarptautinės teisės pakomitečio pirmininkas Joshua Eilbergas 1975 metų sausio 13 dieną pranešė: "Siunčiu nukopijuotą Imigracijos ir natūralizacijos tarnybos raštą, kuriame konstatuojama, kad J.Brazaitis ir J.Šlepetys buvo išbraukti iš Jungtinėse Valstijose gyvenančių nacių karo nusikaltimais įtariamųjų sąrašo ir kad jų atžvilgiu vykdyti tyrimai buvo sustabdyti. Tai padaryta remiantis Imigracijos ir natūralizacijos tarnybos sprendimu, kad nėra šių asmenų antisemitinės arba pronacistinės veiklos įrodymų. Tikiuosi, kad šis dokumentas padės dviem minėtiems vyrams ir jų draugams išsivaduoti iš suspaudimo ir nevilties dėl jiems iškeltų kaltinimų."

Iš pateiktų dokumentų matyti, jog tyrimą atliko, Imigracijos ir natūralizacijos tarnybos įgaliotinio žodžiais, "labai kvalifikuoti ir už visų Jungtinėse Valstijose gyvenančių nacių karo nusikaltimais įtariamųjų bylų priežiūrą bei vertinimą atsakingi pareigūnai iš kiekvieno mūsų tarnybos veiklos padalinio". Būtent jie ir konstatavo, kad "tyrimo metu nerasta jokių faktinių įrodymų, kuriais galima būtų pagrįsti pareikštus įtarimus".

J.Brazaitis tos išvados nebesulaukė. Jis mirė 1974 metų lapkričio 28 dieną.

Tačiau prieš mirtį, jau sunkiai sirgdamas, susikaupė ir, išnagrinėjęs sovietų pateiktą medžiagą, parašė vertingą, gerai dokumentuotą, plačiais šaltiniais pagrįstą studijėlę "Lietuvos žydų likimas ir Laikinoji vyriausybė". Ten jis atskleidė sovietų propagandos spragas, nutylėjimus, klastotes. Jo pasisakymai turėjo būti ypač preciziški. Jis žinojo, kad dėl kiekvieno neatsargaus žodžio gali būti apkaltintas.

J.Brazaitis padarė tokias išvadas:

"1. Lietuvos žydų likimą iš karto paėmė į savo rankas gestapas, pirmiausia organizuodamas pogromus (žr. "Doc. Accuse" nr. 73, Zeiger, p. 66, Friedman, p. 136).

2. Kauno žydų delegacijai ghetto pasiūlė gestapas, ir delegacija turėjo su tuo sutikti (žr. Zeiger, ib.).

3. Pirmieji žydų pogromai Kaune buvo suorganizuoti Stahleckerio iniciatyva, panaudojant Klimaičio grupę, kuri su Lietuvos Laikinąja vyriausybe nieko bendro neturėjo.

4. Kauno komendantui Bobeliui ir burmistrui Palčiauskui pasisekė išmanevruoti ir laimėti žydų naudai laiko ir geresnes kėlimosi į ghetto sąlygas (žr. Kowalski liudijimą apie Vilnių).

5. Laikinosios vyriausybės pastangos paveikti vokiečių karinę vyriausybę per gen. von Rocques žydų naudai nedavė teigiamų vaisių (žr. gen. Raštikio liudijimą).

6. Laikinoji vyriausybė nepadarė faktiškai jokių veiksmų, kurie žydų padėtį būtų pasunkinę, tik parėmė komendanto ir burmistro laikyseną humaniškesnėje plotmėje, negu po jų nušalinimo nacių parinkti jiems patinkami žmonės."

Profesorius Kęstutis Skrupskelis, Laikinosios Vyriausybės istorijos ir protokolų tyrinėtojas, teigia, kad dokumentai šias išvadas patvirtina: "Laikinoji Vyriausybė žydams padėti negalėjo. Žydų klausimai buvo vokiečių rankose. Nacių politikų, net ne kariuomenės rankose. O Laikinosios Vyriausybės kontaktai iki beveik liepos pabaigos buvo su kariuomenės pareigūnais. Palyginti žemo rango. Jie nieko nepadarė, kad žydų padėtį pasunkintų. Nors jos pagerinti jie nesugebėjo."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"