TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Įstatymų žmoniškumas ir vaikai

2012 06 14 8:08

Kalba Sąjūdžio konferencijoje "Vaiko teisių problemos Lietuvoje". Lietuvos mokslų akademija, Vilnius, 2012 m. birželio 1 diena.

Šiandien - vaikų diena, o poryt - Sąjūdžio gimtadienis. Susimąstykim apie tuos didžius darbus, kuriuos atliko Lietuvos Sąjūdis, ir apie tuos ne mažiau svarbius, kuriuos norėjo atlikti, jei būtų spėjęs ir įstengęs. Vaikų gynyba ir Lietuvos gynyba labai arti kits kito, iš esmės tas pat. Nelaimingi vaikai, tai nelaiminga Lietuva. Nebus vaikų, nebus nė Lietuvos.

Sąjūdis norėjo kitokios Lietuvos, kurią valdytų žmonių sutarimas ir žmoniški įstatymai. Ji būtų gyvybinga ir nuspalvinta vaikų krykštavimo. Įstatymų žmoniškumas turėjo remtis morale ir bemaž visuotinai suvokiamu bendruoju gėriu. Įstatymų normos turėjo būti ir išreikštos žmoniškai, visiems žmonėms suprantama kalba. Pavyzdžiui: "Vaikas yra žmogus kaip visi. Jis yra tik silpnesnis už suaugusį, todėl ypač globotinas ir saugotinas. Vaiką reikia mylėti." Nesumąstėm iš karto priimti tokio įstatymo, ir čia mūsų istorinė klaida. Siūlykim ją ištaisyti nors dabar.

Kol kas pirmiausia susitarkim, kas yra vaikas?

Ar vaikas - žmogus? Ar dar ne visai?

Jeigu jis mažas žmogus, tai gal ir jo teisės mažesnės. Užaugs visas žmogus, turės daugiau teisių.

Žiūrėkit, abiejų teisės net rašomos atskirai: vienos yra žmogaus, o kitos - vaiko. Atskiri įstatymai, konvencijos. Galėtų būti tos pačios, tik vaikui dar kas nors pridėta, juk jį reikia papildomai ginti. Bet pamėginkit vaiko teisių nuostatose įrašyti žmogų, ir pasijusit nejaukiai.

Antai "prireikus" neseniai įvesta, prieš pusmetį įsigaliojusi, antstolių veiklos nuostata apie tūlo vaiko išieškojimą iš skolininko ir atidavimą išieškotojui. Nykūs žodžiai, o jie - iš Civilinio proceso kodekso, aš nieko neprasimanau. Bet pacituosiu truputį savaip: "Vykdydamas teismo sprendimą dėl žmogaus perdavimo, antstolis vykdymo veiksmus atlieka dalyvaujant išieškotojui..."

"Kai skolininkas nevykdo patvarkymo dėl sprendimo vykdymo tvarkos, antstolis turi teisę kreiptis į (...) teismą su pareiškimu dėl leidimo prievarta paimti žmogų išdavimo."

"Priverstinai perduodant žmogų, policijos atstovai pašalina kliūtis sprendimui įvykdyti, o valstybinės (...) institucijos atstovai žmogų paima ir perduoda išieškotojui."

Tai iš mūsų Civilinio proceso kodekso 764 straipsnio apie "nurodytų žmonių perdavimą išieškotojui". Įsigaliojo praėjusių metų spalį artėjant numatytam prievartos veiksmui, darant jį teisėtu. (Teismas dar prideda: skubiai.) Dabar jau galima skubiai griebti spiegiantį žmogų ir nusinešti jį teisėta prievarta, kuri nėra smurtas.

Bet kalbėkim ne apie siužetus, kuriuos kartais matome. Noriu parodyti įstatymų žodyną, kuris išties nužmogintas - dehumanizuotas. Tikriausiai, ne vien žodynas, gal ir esmė. Kai kas kalba apie Konstitucijos dvasią. Dehumanizuota, mechanizuota įstatymų dvasia, tikriausiai taip.

Belieka įstatymo taikymas - gal jis žmoniškesnis? Arba fanatiškas, ką pastebi kodeksų autorius Valentinas Mikelėnas.

Yra ir vykdytojai - gal jie žmoniškesni? Juk pačiame įstatyme Seimas nenurodys, nepareikalaus, koks turi būti taikymas ir kokie vykdytojai. Čia kultūros dalykas. Nurodo paprastai, kad antstolis, ir tiek, nebūtinai šiurpiu raudonu apdaru.

O jau vykdymą patiria vis dėlto žmogus. Vaiku būdamas, prievartą patiria gal dar skaudžiau - suaugusiųjų pasaulio visagalybę ir savo bejėgiškumą. Taip ir diržu lupamas už spyriojimąsi patiria ne vien fizinį skausmą. Pažeminimą, neviltį... Seksualinė prievarta - tai galimas psichologinis sužalojimas visam gyvenimui; apie tai vėliau.

Dabar vėl prie konferencijos temos.

Kartais reikia sukrėtimo, kad pradėtume mąstyti.

Nes šiaip gyvenimas velkasi įprastine vaga, ir tartum toliau gali toks būti. Nebent atsirastų naujas keistuolių sąjūdis ir pasiūlytų gyventi kitaip, ir nebūtinai steigiant naują partiją. Įsteigti naujų smegenų, štai ko reikia. Ir naujų ausų, kurios išgirstų skaudžią, tylią maldą:

"Apsaugok, Dieve, mus - Lietuvos vaikus."

Šimtai jų kasmet patiria seksualinį išnaudojimą ir prievartą kai kuriuose vadinamuosiuose vaikų namuose, o vaiko teisių kontrolierės, žinodamos apie padėtį, konstatuoja, jog tai dažnas reiškinys, lyg ir nieko ypatinga.

Gal vertėtų paklausti pačių vaikų. Vis dėlto jie žmonės: ir mąsto, ir pasako. Paėmiau ir palyginau Jungtinių Tautų (JT) Vaiko teisių konvenciją ir atitinkamą Lietuvos juridinį aktą. Daug kas perkelta, bet ne viskas. JT nustato, kad vaiką - ne tik žmogų! - būtina išklausyti, kai teisme sprendžiama apie to žmogaus būsimą gyvenimą. Lietuvos iškilmingame deklaratyviame dokumente to nerasi. Tiesa, rasite bendrame kodekse.

Štai JT Generalinės Asamblėjos priimta Vaiko teisių konvencija, 12 straipsnis: "Vaikui būtinai suteikiama galimybė būti išklausytam bet kokio jį liečiančio teisminio ar administracinio nagrinėjimo metu (...) nacionalinių įstatymų numatyta tvarka."

Du momentai čia esmingai svarbūs: "būtinai" ir "bet kokio" nagrinėjimo metu; o trečiasis - "nacionalinių įstatymų numatyta tvarka" - gali pavirsti plovykla.

Antai esamas nacionalinis Vaiko teisių apsaugos įstatymas neturi straipsnio, apibrėžiančio tokias - ne popierines - vaikų teises! Prievolių ir bausmių sąrašėliai yra. Kuo nors kaltinamas ir suimtas vaikas galų gale turi nustatytą realią žmogaus teisę gauti teisinę ir kitokią pagalbą. Tačiau net čia nenurodyta jokia proceso teisė pačiam reikšti pažiūras ir nuomonę, ką nors liudyti apie įvykius ir aplinkybes. O jeigu vaikas dar nėra teisiamas, tik svarstoma, kur jį dėti?

Žinoma, pagrindiniai deklaratyvūs dalykai įstatyme tarsi suminėti, nors gyvenimas nepatvirtina, jog tų teisių laikomasi. Išvardysiu, ir kiekvienas pamąstykime. Antai glaustai: vaiko teisė gyventi (o eksperimentai, galintys pakenkti normaliam vaiko vystymuisi, draudžiami); teisė į sveiką ir saugią (ne kaukėtą) aplinką; teisė į savo vardą ir šeimos ryšių išsaugojimą; vaiko teisė į asmens neliečiamybę ir laisvę.

Pastaroji skamba visai kaip žmogaus! Realiai matome, kad šios deklaruotos teisės Lietuvoje sąlygiškos, jos gali būti paneigtos Teismo sprendimu. Pavyzdžiui, kai teisėjas nustato žmogui kitą gyvenamąją vietą, negu žmogus nori. Nusikaltėliams - taip, gali būti nustatoma kita ir jų visai nenorima gyvenamoji vieta; tai izoliavimo bausmė. O mažam žmogui - vaikui?

Tikriausiai, tebėra manančiųjų, kad žmogų, kuris sako ir net šaukia "nenoriu", galima izoliuoti jo paties labui. Pripras. Visa problema, kad ten jau buvome. Išėjom įgyvendindami pasirinkimo laisvę. Tačiau tai nėra vaiko laisvė, nors įstatyme įrašyta kaip dar viena teisė. Kažkas, kai rašė, užmiršo, kad vaikas nėra žmogus, jo atsakomybė ribota.

Europos 1980 metų konvencija dėl sprendimų susijusių su vaikų globa nustato (15 str.), kad pasikeitus aplinkybėms, pagal kurias buvo nustatyta globa, valstybės įstaiga "sužino vaiko nuomonę". Manykim, tai suvokiama ne formaliai, sužino iš tikrųjų. Yra tokia reikmė.

Lietuvos Vyriausybės 2002 metais patvirtintose Vaiko globos organizavimo nuostatose su žiburiu tenka ieškoti, ar vaikas yra bent subjektas, ar tik rūpesčio bei procedūrų objektas. Iš 42 straipsnių vos viename, kuriame kalbama apie globos arba rūpybos pabaigą, nustatyta, kad vietos savivaldybės Vaiko teisių apsaugos tarnyba dar prieš teismo nutartį "supažindina vaiką, gebantį išreikšti savo nuomonę, su ketinimu jį grąžinti tėvams (tėvui ar motinai)". Tik tiek. Supažindina.

Tartum suponuojama, kad vaikas vis dėlto gali turėti kokią nors gebamą išreikšti nuomonę: bet ir vėl nė žodžio, kad tos nuomonės klausiama, kad ji išklausoma ir perduodama teismui. Kitaip apšvietus, šitame teisminiame akte vaiko nuomonė iš anksto turi nulio vertę. Gerai dar, kad mūsų Civilinis kodeksas pasako apie vaiką ir teismą. Čia vaikas lyg turėtų teisę kalbėti - jei kas jo klausia ar kaip tą teisę norėsite matyti...

Įstatymuose sakoma, kad teismas ginčą sprendžia vadovaudamasis vaiko interesais ir atsižvelgdamas į vaiko norą. Rastume ir daugiau nuostatų teismui: privalai išklausyti vaiko, išsiaiškinti jo norus. Duota ir išlyga tam atvejui, kai/jeigu vaiko noras prieštarauja jo interesams. Pagrindinis straipsnis trumpas, jis toks: "Teismas, nagrinėdamas ginčus dėl vaiko, privalo išklausyti vaiką sugebantį išreikšti savo pažiūras ir išsiaiškinti vaiko norus." Skamba gana žmoniškai, ir Lietuvos Respublikoje turėtų būti privaloma. Bet ne dalinėse kunigaikštijose. Vis dėlto popieriuje vaikas bent gerbiamas kaip subjektas: jį būtina išklausyti. Išsiaiškinti jo požiūrį ir pageidavimą. Tokią teisę turi net vaikas, jau šiek tiek žmogus. Bet jeigu teisėjai nutaria, kad vaiko kalbinti nereikia, ir toji teisė ignoruojama, jei šį vargšą "objektą" tiesiog pasiunčia kur nors rašytinio proceso tvarka? Tąsyk teismas pats nusikalsta pažeisdamas įstatymą.

Kažkas pagedę mūsų karalystėj.

Beje, įstatymų leidėjai parašo kartais iškilmingai: "Vaikas turi teisę naudotis visomis Lietuvos Respublikos Konstitucijoje... nustatytomis vaiko teisėmis." Teisė naudotis teisėmis, gražu, žiūrėk į Konstituciją. O ten - viso labo keturi žodžiai (39 str.): "Nepilnamečius vaikus gina įstatymas." Tiesioginis įstatymas patogiai nurodo atgal į Konstituciją. Ši vėl atmeta sviedinuką į nežinomą, veikiau nesamą įstatymą.

Atsiprašau, bet dėdėms įstatymų leidėjams tiek ir terūpi tas vaikas ir kažkokios jo teisės. Taip, vaikeli, tu turi teisę naudotis teisėmis, tad naudokis. Net užrišta burna, kai tavęs niekas neklausia, kai tik lauki savo rašytinio proceso, o gal dar išgąsdintas ir priblokštas. Nė nespurdėk, tavo padėtis beviltiška. Arba dabar, arba po minutės. Tokia tavo žmogaus ir piliečio teisė.

Paimkime dabar giliausią juridinę prieštarybę, kuri eina globaliai - visuose ir mūsų, ir tarptautiniuose dokumentuose. Vaiko, nelyginant žmogaus, nuomonė ir pageidavimas dėl jo paties gyvenimo turėtų būti bent išklausomi. Ten, kur teisinė valstybė, o ne teisminė. Tai aptarėme.

Tačiau vaiko interesą galime iškelti aukščiau. Taip visur įrašyta, taip šnekama. Tada ne jis, o autoritetai nustato savo nuožiūra - arba atsižvelgdami į suaugusiųjų retoriką, arba į tikrovę, - kuris tas tikrasis žmogaus interesas. Lietuviškuose dokumentuose atsirado dar patikslinimas: teisėtas vaiko interesas. Matyt, būna ir neteisėtų. Kuo daugiau erdvės gudrybėms, tuo geriau. Ir dėdžių interesų konfliktams, ir korupcijai čia erdvės neribotos.

Paimkime pabaigai patį bjauriausią vaiko ir vaikų sielos paniekinimą, susijusį su didelių žmonių ir visuomenės išsigimimu. Atrodo, Europos civilizacijoje tai progresuoja. Kalbu apie pedofiliją, nuo kurios kai kur gydo, ir su ja susietus nusikaltimus: vaikų skriaudą šeimose arba prisigretinus, apgavus, ir didįjį vaikų prostitucijos bei vaikų pornografijos verslą.

Pastaruoju metu, ruošiant visuomenę vienai viešos prievartos akcijai, reikiamoj spaudoj pagausėjo pasisakymų prieš tariamai netikrą Kauno pedofilijos bylą. Keturi lavonai dar tikri, o štai pedofilija pasivaidenusi, prasimanyta politiniais ar dar kokiais, net karjeros, tikslais.

Lyg tyčia, spaudoje gausėja kitokių žinių apie individualius pedofilijos nusikaltimus ir būtent Lietuvoje gaminamą vaikų pornografiją. Antai vieno prodiuserio ar platintojo kompiuteryje aptikta per 16 tūkst. failų su vaikų pornografija. Nuteistas aukštas kariškis, nepilnamečių mergaičių prievartautojas. Vaikų prostitucija juolab gerai žinoma, kad ir prie geležinkelio stoties, tačiau ne teisėsaugai. Tai ne tik problemos ignoravimas, bet kai kada ir stogas. Problemą paryškina teisėsaugininkų arogancija ir posakių cinizmas, lyg vaikai tikrai būtų ne visai žmonės, o gana baisokų "žmonių" būdas pasidaryti malonumą. Vaikas - tik priemonė.

Ką čia sako mūsų ir tarptautiniai įstatymai?

Europos Sąjungos (ES) Tarybos 2003 metų pamatinis sprendimas dėl kovos su seksualiniu vaikų išnaudojimu ir vaikų pornografija apima realius 11 detalizuotų straipsnių su didele preambule, 10 išsamių skilčių.

Lietuvos Respublikos Baudžiamajame kodekse, - kuris atitinkamai papildytas 2006 metais, - penki straipsniai trijuose puslapiuose.

ES pamatiniame sprendime nurodomi tokie nusikaltimai kaip vaikų vertimas arba verbavimas užsiimti prostitucija, lytinis prievartavimas arba papirkimas, vaikų pornografijos visokeriopa veikla: prie sunkinančių aplinkybių - ir nusikalstamas susivienijimas; nurodoma ir juridinių asmenų atsakomybė. Neaišku, ar bendro nedoro intereso klanas gali būti laikomas susivienijimu, ir kokie būtų, pavyzdžiui, vaikų prostitucijos juridiniai asmenys.

Lietuvos Baudžiamajame kodekse paprasčiau. Čia skiriama, ar auka yra mažametis, ar nepilnametis, o už jų išžaginimą baustini ir juridiniai asmenys - neišaiškinant, galbūt mokyklos arba prieglaudos, kuriose tai leidžiama; už tai, kad nepilnametį privertė santykiauti grasinimu arba priklausomumu, nusikaltėlis baudžiamas laisvės atėmimu iki penkerių metų (pamiršus nurodyti nuo kiek, gal nuo savaitės iki penkerių metų); o jeigu nebuvo išžaginimo ar prievartos, tai galima bausmė prasideda nuo baudos ir viso gero. Už vaiko išnaudojimą pornografijai - taip pat nuo nenustatytos baudos ir viso gero. Teisėjų rankos laisvos.

Reikalingas, protingas ten randamas baudžiamasis straipsnis apie tvirkinimą. Tai būtų atliekama, pavyzdžiui, pasiguldžius mažametę į bendrą meilužių guolį arba rodinėjant vaikams pornografinius filmus. Tačiau tokių detalizavimų nerasime, jie palikti, matyt, tyrėjų ir teisėjų nuožiūrai.

Visur, kur įterpiama "juridinio asmens" atsakomybė, lieka neaišku, ar tai ir nusikalstamas susivienijimas - nurodomas ES dokumente, bet neminimas tarp lietuviškų šio pobūdžio nusikaltimų. Gal todėl organizuota pedofilija Lietuvoje nėra persekiojama, o išaiškinus kadaise vieną tokią kontorą (žinomoji Gotlibo byla), klientų ir užsakovų sąrašai su adresais buvo tuoj sunaikinti gerbiant šių gerbiamų asmenų privatumą.

Kažkas labai papuvę mūsų karalystėje.

Dar vertėtų tyrinėti galimą organizuotos ir individualios pedofilijos ryšį su žiniomis apie tūkstančius dingusių vaikų.

Dar ir pastarųjų dienų įvykiai liudija apie "susivienijimo" jėgą. Po to, kai "Paskutinė instancija" rodydama papasakojo, kokie susirūpinę buvo vienas jau miręs įtariamasis ir dvi seserys dalyvės, kai kartu atėjo pas gydytoją, kad pašalintų įkaltį - fizinį įrodymą teismui, jog dvi tvirkintos mergaitės kalba tiesą, - atrodė, sensacijų ištroškusi, pedofilijos istoriją sekanti žiniasklaida turėjo sprogti nuo komentarų. Ne. Visiška tyla. Padėtis jau kontroliuojama. Nieko, kas prieštarautų įkalinėjamai versijai: jokios pedofilijos, tik patvorio legendos.

Tegu šios dienos konferencija paskatina suvokti bent vaikų teisių pažeidimų ir nusikaltimų mąstą, ir kad vienos kontrolieriaus įstaigos jau seniai nepakanka. Reikia įstatymų peržiūros ir sukurti išsamią jų bazę rimtai persekioti šį nusikalstamumą; reikia ir žmonių išties angažuotų vaikų gynybai. Būtent žmonių.

Paskelbtame dr. Giedrės Žilinskienės interviu ("Lietuvos žinios", 2012 06 01) ji sako: "Vaiko teisių tarnyboms mūsų šalyje trūksta kompetencijos, profesionalumo, o kartais atrodo, kad ir paprasčiausio žmogiškumo." Tuo, deja, įsitikiname įvairiais atvejais. Ką daryti? Tai, ko nedarome.

"Seimo pirmininkė Irena Degutienė pasiūlė tokią reformą įgyvendinti, - toliau dalba dr. G. Žilinskienė. - Buvo sudaryta speciali darbo grupė, ji dirbo ilgiau nei pusmetį, bet dabar vėl tylu..." Dar daugiau: "JT Vaiko teisių komitetas rekomendavo Lietuvai įsteigti centrinę vaiko politikos instituciją. Ji koordinuotų veiklą ir turėtų vykdomosios valdžios galias. Tačiau tokia institucija nesukurta."

Taip, o imituojame valstybės rūpinimąsi vaikais.

Reikia jais rūpintis, ne tik žmonėmis. Ir dar labiau negu žmonėmis, tiesiog širdingai.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"