TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Ištikimybė iki mirties...

2016 03 19 6:00

Jam jojant, žmonės tiesė ant kelio drabužius. Besiartinant prie Alyvų kalno šlaito, visas mokinių būrys pradėjo džiaugsmingai ir skardžiai šlovinti Dievą už visus stebuklus, kuriuos jie buvo regėję.“ Iš Evangelijos pagal Luką

Jam jojant, žmonės tiesė ant kelio drabužius. Besiartinant prie Alyvų kalno šlaito, visas mokinių būrys pradėjo džiaugsmingai ir skardžiai šlovinti Dievą už visus stebuklus, kuriuos jie buvo regėję.“

Iš Evangelijos pagal Luką

Kritiškai mąstančiam žmogui minios visuomet kelia įtarimų. Nesvarbu, ar tai būna fanatikų grupės, ar žiopliai, ar šiaip mėgstantieji šaukti ir rėkti. Buvimas būryje jiems sudaro palankias sąlygas. Tiesa, minios visiškai nuvertinti negalima, tačiau būti minios žmogumi nėra aukštos kultūros ženklas. Juk ir aukšti partijų reitingai prieš rinkimus bematant subliūkšta po rinkimų.

Verbų sekmadienio evangelijoje tarsi būtų kalbama apie labai aukštus Jėzaus reitingus Jeruzalėje prieš pat žydų Paschos šventes. Minios siūbavo iš džiaugsmo, apimtos euforijos, Jėzų liaupsindamos mesijiniais ir politiniais titulais: „Osana, Dovydo Sūnui“ [...] („Garbė Karaliui“). Įžvalgus Naujojo Testamento skaitytojas pastebės, kad Jėzus per visą savo viešąją veiklą vengė politinių ir net mesijinių anuo metu populiarių titulų. Nenorėjo būti vadinamas Mesiju. Daugelį tai stebino ir tebestebina. Save jis verčiau titulavo mįslingesniu vardu – Žmogaus Sūnus. Šis minimas Senojo Testamento Danieliaus knygoje, kuri yra laikoma apokaliptine. Būtent joje Žmogaus Sūnus yra slėpininga būtybė, esanti labai artima Dievui, tokia artima, kad Žmogaus Sūnus tampa Dievo Sūnumi.

Beje, senųjų laikų judaizmo išpažinėjui save pavadinti Dievo Sūnumi nebuvo nė menkiausių problemų. Kiekvienas pamaldus žydas galėjo save taip vadinti viešai ir nebūti užmėtytas akmenimis. Tai nebuvo joks piktžodžiavimas prieš Dievą. Taigi, tyrinėti Jėzaus titulus Naujajame Testamente ir taip bandyti suvokti tai, kaip jis pats save suvokė, yra keblu. Todėl šiuolaikinė biblistika (kiek man žinoma) atsisako Jėzaus tapatybės paieškų per titulatūrą: rimtai nebeanalizuojama, kaip Jėzus save vadino arba kaip kiti jį vadindavo. Kadangi sunku tiksliai nustatyti, ką anuo metu galėjo reikšti vienas ar kitas pavadinimas, o ir pačių titulų interpretacijos vėliau sukelia daug painiavos. Sekmadienio Verbų procesijos evangelija tik dar labiau paaštrina šį suvokimą – joje išgirstame, kaip Jėzus gina ir politinius, ir mesijinius savęs titulavimus!

Verbų sekmadienio antroji evangelija yra labai ilga. Atpasakojamos paskutinės Jėzaus veiklos dienos, Jo paskutiniai žodžiai ir veiksmai. Luko evangelija pabaigiama skaityti Jėzaus mirties aplinkybių aprašymu ir tuščio kapo atradimu. Minios jau kažkur dingusios. Aplinkybės rodė, kad kilo reali grėsmė pačiai Jėzaus gyvybei. Ilgai priešininkų brandintos užmačios, „kaip jį pražudyti“, imtos realizuoti. Šalia Mokytojo beliko tik nedidelis būrelis sekėjų, o sunkiausiu metu – prie Kryžiaus – vien motina, jauniausias mokinys, Jėzaus teta ir Marija iš Magdalos vietovės bei dar keletas žmogelių, kurie, matyt, ir taip neturėjo ko gyvenime prarasti, todėl nesibaimino nei romėnų, nei kai kurių žydų galimų represijų.

Galima sakyti, kad visi jį apleido, net jo paties drąsa, kai didžiulės kančios akivaizdoje pervertais sąnariais jis pažvelgė mirčiai į akis. Didžiulio sielvarto apimtam asmeniui ir pats Dievas gali pasirodyti vien graži teorija. Patekę į tokias būsenas žmonės neretai išsižada savo skelbtų idėjų, kankinami – prisipažįsta tai, ko nėra padarę.

Labai stebina Jėzaus laikysena paskutinėmis gyvenimo akimirkomis: jis neišsižada savo skelbto mokslo, idėjų, nekaltina nei žydų, nei romėnų, nesiunčia prakeiksmų (egzekutoriams) ir negrasina dangaus kerštu (minioms išdavikėms). Mirdamas nesikeikia, kaip tai darė kai kurie nukryžiuotieji, bet prašo atleidimo savo priešams. Visiškai nestebina, kad Morkaus evangelijoje aprašytas Romos karininko, prižiūrėjusio egzekucijos vykdymą, sukrėtimas ir atsivertimą liudijantis tikėjimo išpažinimas: „Tikrai šitas buvo Dievo Sūnus!“

Man atrodo, svarbu pastebėti dar vieną įdomią detalę, kuri dažniausiai nepastebima mažiau akylo bei ausylo Evangelijos skaitytojo arba klausytojo – visuose Nazariečio teismų aprašuose ar egzekucijose nefigūruoja fariziejai, nors evangelijose, ypač Mato, jie pristatomi kaip didžiausi Jėzaus oponentai. Nuosekliai mąstant, „atsikratymas Jėzumi“ turėjo būti šio judėjimo atstovų šventa pareiga. Turbūt jie tikrai siekė Jėzų pražudyti, bet, tikėtina, kad tai buvo oponento skelbtų idėjų pražudymas, o ne jo, kaip žmogaus. Evangelijose nutylima ir apie jų „indėlį“ į susidorojimą su savo kritiku kruvinuoju būdu. Žvelgiant į situaciją objektyviai, matyt, nebūtų klaidinga tvirtinti, kad jų priešiškumas tebus apsiribojęs teologiniais ginčais. Jėzų „sudorojo“ kunigų partija – sadukiejai okupantų romėnų rankomis. Fariziejai dėl jo kraujo nekalti, kaip ir visa žydų tauta.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"