TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Istorija ir papūgos

2016 10 12 6:00

Šių metų vasarą sociologai atliko internetinę Rusijos, Baltarusijos, Kazachstano ir Ukrainos piliečių apklausą. Buvo siūloma nurodyti pirmą į galvą šovusį žodį, kuris jiems asocijuojasi su žodžiu „valdžia“. Dažniausiai iškildavo asociacija su žodžiu „pinigai“. 

Antrą vietą užėmė asociacija su žodžiu „jėga“ ir tik trečią – „atsakomybė“. Tokią realybę mato posovietiniai žmonės į rytus nuo Lietuvos. O kokią realybę mato Lietuvos žmonės, ką tik rinkę naująją valdžią? Ar po „auksinių šaukštų“ skandalo, po Eligijaus Masiulio neva „paskolos“ šeimos versliukui jie dar tiki išsirinksiantys valdžią, kuri būtų atsakinga rinkėjams?

Rusijos rašytojas Michailas Veleris minėtos apklausos rezultatus aiškina moraline šiuolaikinės visuomenės degradacija ir, kas keista, net ne visos visuomenės, o jaunimo, kuriam vyresnioji karta esą perdavė „iškreiptą vertybių skalę“. Įdomu, kuriai kartai jis priskirtų mūsų E. Masiulį – jaunajai, sugadintai, ar vyresniajai, sugedusiajai?

Išties ką jaunimas mato šiandienos valdžioje? Moralinius autoritetus? Negaliu nieko pasakyti apie Kazachstano visuomenę, bet tikra tai, kad pirmieji laisvi rinkimai tiek Rusijoje, tiek Lietuvoje į parlamentą buvo iškėlę daug moralinių autoritetų, į kuriuos panašių neberastum nei neseniai išrinktoje Rusijos Dūmoje, nei naujajame Lietuvos Seime. Kaip sakė Winstonas Churchillis, „mes gyvename didžių įvykių ir menkų žmogelių epochoje“, o kai „ereliai tyli, tarška papūgos“.

Tikėkimės, kad šį kartą išrinkome daugiau sąžiningesnių žmonių, bet moralinių autoritetų tarp jų vėl nematyti. Juk moralinis autoritetas yra kaip gintaras: išsikristalizuoja tik veikiamas laiko preso, o šio Seimo siekiamybė buvo jaunimas. Gal autoritetai nenori eiti į politiką? O gal labai laisvi ir labai liberalūs šiuolaikiniai lietuviai išravėjo, išgenėjo bet kokius autoritetus, palikdami tik į save panašias vidutinybes?

Sociologai teigia, kad ir Rusijos, ir Lietuvos, kaip ir bet kurios kitos šalies, sociumas taip sutvarkytas, kad mažesni ir silpnesni ima pavyzdį iš didesnių ir stipresnių: vadinamieji alfa patinai ima pavyzdį iš bandos / gaujos vado, likusi banda – iš alfa patinų (o kvailiai todėl ir yra kvailiai, kad nemato už save protingesnių). Į alfa patinus lygiavosi atkurtos nepriklausomos Lietuvos visuomenė, išsirinkdama pirmuoju prezidentu saviškiams gobšiems patinams atlaidų asmenį, ir jo ugdytinių glėbyje leipėjo iki šiol.

Bet kodėl taip neatsitiko Estijoje? Kodėl toje šalyje visuomenė iškart, atmetusi sovietinius kadrus, rinkosi naujus vadus, naujus pavyzdžius? Gal viena priežasčių ta, kad estai nebuvo taip orientuoti į savo istorinę praeitį, kaip lietuviai? Juk tiesą pasakius, estai apskritai neturėjo tų minkštų, energiją slopinančių ir permainų norą gesinančių šlovingos ilgaamžės istorijos duknų, ant kurių išsidrėbusi senoji naujosios Lietuvos nomenklatūra sekė pasakas liaudžiai apie Didžąją Lietuvą, o pati tuo metu mikliai „prichvatizavo“ viską, ką galėjo nugriebti.

Išeitų, kad mūsų istorija, kuria taip didžiuojamės („iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia“) ne tik kai kam tapo įkvėpimo šaltiniu, bet ir padarė meškos paslaugą: kol vieni graudindamiesi giedojo himną, kiti iš praeities sėmė viską, tik ne moralinę stiprybę.

Dažnai cituojamas W. Churchillis primygtinai pabrėždavo istorijos pažinimo svarbą. Mat, anot jo, istorijoje slypi visos politinių įžvalgų paslaptys. Bet kaip žmogaus biografiją, taip ir istoriją (istorija juk irgi yra biografija: tautos, valstybės, žemyno) galima išdėstyti ir panaudoti įvairiai. Galima apsimesti nepastebint klaidų ir perdėtai liaupsinti tikras ar menamas teigiamybes, galima nutylėti teigiamus faktus ir išpūsti neesminius trūkumus. Ypač „laisvai“ su istorijos faktais elgiasi politikai, kurie neretai naudojasi istoriniais pasakojimais kaip visuomenės budrumą migdančia lopšine, kaip raiščiu, rišamu ant tautos akių, kad ji nematytų, ką valdžia daro čia ir dabar. O tauta tikisi, kad išmoktos istorijos pamokos padeda išvengti senų klaidų... Palaiminti, kurie tiki...

Kvailinančia lopšine tapo šiandien peršamas teiginys, kad Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK) buvusi kone tobulos religinės ir tautinės tolerancijos įsikūnijimas, sektinas pavyzdys šiandieninei Lietuvai, kuri neva nebemoka kurti gerų santykių su kaimyninėmis tautomis, o pirmiausia – su lenkais. Bet taip tarškėti (kai tyli ereliai) gali tik viduramžių Lietuvos istorijos pamokos neišmokusios papūgos, kurioms nusispjauti į lietuvių tautos ateitį, į galimybę lietuviams išlikti ne vien europietišku fiziniu kūnu, bet ir sveika lietuviška tautine dvasia. Mat jei išties LDK gera buvo gyventi daugeliui tautų, genčių, to negalime pasakyti apie lietuvius. Būtent lietuvių, sudariusių galingosios LDK kariaunos branduolį, užkariavusių kitų baltų bei daugelio slavų genčių žemes, sukūrusių valstybę ir Europos žemėlapyje įtvirtinusių patį Lietuvos vardą, toje kunigaikštystėje, ypač po unijos su Lenkija, nebebuvo nei matyti, nei girdėti. Buvo likę tik neraštingi, suvargę ir lenkų ponų ujami mužikėliai „Žemaičių ir Lietuvos“ – trąša ambicingoms nulietuvėjusios bajorijos užmačioms. Ir tokią pažemintos, užguitos genties būseną kai kas šiandien liaupsina lyg politinio sumanumo sektiną pavyzdį?!

Papūgoms tarškant, istorija verkia...

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"