TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Istorija nusipelnė pagarbos

2013 12 05 6:00

Antradienį „Lietuvos žiniose“ skaičiau Audriaus Musteikio interviu su rašytoju Romualdu Granausku. Rekomendavau jį draugams, nes manau, kad kiekvienas skaitytojas jame ras sau skirtas eilutes. Tam tikro liūdesio palytėtas pasidžiaugiau, kad turime taip jautriai pasaulį suvokiančių žmonių.

Pritariu A.Musteikiui, kad R.Granausko „Šventųjų gyvenimai“ - viena geriausių lietuvių literatūros knygų per pastarąjį 20-metį, ji neabejotinai guls į moksleiviams privalomų perskaityti kūrinių sąrašą. Galbūt dabartinis jaunimas nebūtinai supranta detales ir visą pokario okupacijos siaubą, bet rašytojo talentas abejingųjų nepaliks, nesvarbu, kiek esi susipažinęs su Lietuvos istorija.

Taip jau sutapo, kad šis interviu išspausdintas po Vlado Terlecko, Kovo 11-osios Akto signataro, dviejų straipsnių ciklo „Okupantų karas su savo aukomis“ publikavimo. Juose sunku rasti rašytojo išmonės, tačiau surinkti faktai kerta dar skaudžiau. XXI amžiuje augančiam lietuviui turėtų būti nesuvokiama, kaip greitai pokario metais gyvuliu galėjo virsti žmogus, gavęs dalelę valdžios ir ginklą. Okupantų samdiniai stribai pademonstravo pačias juodžiausias homo sapiens sielos kerteles.

Kaip rašo autorius: „Laimingi likdavo tie, kurie žūdavo kautynių lauke. Į nelaisvę paimtieji, net sunkiai sužeisti, būdavo siaubingai kankinami, pavyzdžiui, jiems leisgyviams į žaizdas įsmeigdavo durtuvus, įkaitintus gelžgalius ir sukiodavo. Kitus uždaužydavo ginklų buožėmis, pribaigdavo durtuvų ar peilių dūriais. Treti mirdavo, kai būdavo kelis kilometrus velkami už kojų pririšti prie sunkvežimių, vežimų, rogių. Pasiekusiųjų miestelius laukdavo makabriški kankinimai ir patyčios.“

„Lietuvos žinių“ redakcija po šių publikacijų sulaukė aibės internautų komentarų, laiškų ir skambučių. Dauguma dėkojo už straipsnius ir neslėpė pasišlykštėjimo iškrypusiais stribais, bet buvo ir tokių, kurie mano, kad neverta kapstysis praeityje.

Nesutinku su tokiu požiūriu: kad ir kokia žiauri istorija būtų, su ja turime susipažinti. Turime pažinti savo didvyrius ir išgamas, turime žinoti žydšaudžių, stribų vardus bei pavardes. Manau, kad atėjo laikas viešai paskelbti visus stribų sąrašus. Gal neverta jų tampyti po teismus, nors nusikaltimams žmoniškumui senaties termino nėra, užtektų bent viešumo.

Dalis komentatorių pabrėžia, kad iki šiol deramai neįvertinome ir neįprasminome lietuvių kovos su okupantais. Nors ir kaip būtų gaila, sunku su tuo ginčytis. Vilniaus Lukiškių aikštėje jau prieš keliolika metų turėjo iškilti paminklas Lietuvos laisvės kovotojams, bet iki šiol jo nėra. Apmaudu, kad kasdien vis daugiau buvusių partizanų, tremtinių atgula amžinojo poilsio, taip ir nesulaukę, kada valdininkai ir menininkai sutars dėl paminklo koncepcijos. Nėra nei kaltųjų, nei laisvės kovotojų pagerbimo, galbūt stribų dvasia sprendžiančiųjų sąmonėje pernelyg gaji.

O sovietų okupantus menančios statulos ant Žaliojo tilto tebestovi. Nereikia lakios fantazijos įsivaizduoti, kaip jaučiasi kasdien jas matydami tremtiniai, partizanai ar jų artimieji. Taip, tai mūsų istorijos detalės, bet joms geriausiu atveju vieta Grūto parke, o ne sostinės centre.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"