TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Istorijos keliai ir klystkeliai

2009 02 26 0:00

Jau seniai yra pastebėta: lietuviai labai įspūdingai moka verkti ir gailėti(s), o štai džiaugtis ir švęsti taip gražiai ir įspūdingai jiems nebeišeina. Tai susiginčija, tai susipyksta, tai apsivagia ar kitą apvagina...

Beje, ir šitą faktą, kaip ir Lietuvos buvimo pasaulyje faktą, pirmieji pastebėjo ir apskelbė ne patys lietuviai, o jų kaimynai. Matyt, lietuvio charakteriui nuo senų senovės nebūdinga reflektuoti savęs pasaulio ar bent artimiausių europų kontekste ir savo ranka įsirašyti į analus, kronikas, metraščius - į tuos anų laikų "žiniasklaidos" šaltinius...

Net ir sukūrę valstybę "nuo jūros iki jūros", mūsų protėviai su visais didžiais ir mažais kunigaikščiais dar ilgus šimtmečius statė bažnyčias svetimšaliams kunigams, veisė karčemas taip pat su svetimšalėmis šinkorkomis, o visus savo gerus ir negerus darbus palikdavo užrašinėti kitiems, dažniausiai - ne lietuviams ir nelietuviškai.

O žiniasklaida visais laikais, kaip dabar aiškėja, domėjosi (ir tebesidomi) daugiau negerais nei tauriais darbais, fiksuodama, kas ką užmušė, sudegino, pakorė, kas kiek belaisvių išžudė, kiek grobio prisiplėšė, kiek našlaičių ubagais išvarė... Ir jei gentis ar tauta dar ne pati apie save skelbėsi, o pro pavydžių kaimynų langą būdavo nužiūrėta ir nupiešta, vaizdelis išeidavo šiurpinantis. Todėl nereikia stebėtis, kad ir Lietuvos vardas į istoriją įžengė, vilkdamas paskui save kruviną šleifą...

Kaip sau norit, o man šventinę nuotaiką labai labai temdo ta nelemta vienuolio Brunono žūtis, iš kurios lietuviai šiandien pasidarė tokią šventę. Viena vertus, gerai nors tai, kad jie, mūsų protėviai lietuviai, ne patys savo rankas sutepė krauju... Kita vertus - paradoksas: į istoriją įsirašėme ne dėl kokių nors savo darbų, o dėl kaimynų, gal jotvingių, gal galindų, nepakantumo modernioms idėjoms... Jei ne jie, gal dar kelis šimtus metų Lietuvos vardas būtų dulkėjęs kur nors istorijos sandėliuose?

Tad ir kyla klausimas: ką švenčiame?

Sprendžiant iš kai kurių straipsnių pavadinimų žiniasklaidoje, atsakymo nebežino ne tik mėgėjai diletantai, bet ir istorikai profesionalai. Vieni mano, jog švenčiame Lietuvos VALSTYBĖS pradžią, kiti tikslina, jog tai - Lietuvos valstybės ISTORIJOS pradžia, valstybės pirmojo pasirodymo (nieko sau "pasirodymas"...) istorijos analuose jubiliejus, dar kiti pagrįstai linkę akcentuoti, jog tai - tik anksčiausiai mums žinoma Lietuvos VARDO fiksacija ano meto "žiniasklaidoje".

Ką turėjo galvoje Kvedlinburgo analų autorius, įamžinęs Lietuvos vardą, vargu ar greit sužinosime. Tradiciniuose mūsų istorijos vadovėliuose, iš kurių mokosi kartų kartos, skelbiama, jog Lietuvos valstybei davęs pradžią pirmasis ir vienintelis mūsų karalius Mindaugas, kuris gyveno ir valstybę kūrė... tik XIII amžiuje, praėjus daugiau nei dviem šimtams metų po to vadinamojo pirmojo Lietuvos vardo paminėjimo istoriniuose šaltiniuose. Jau vien šio chronologinio palyginimo pakanka, kad taptų aišku, jog nėra jokio rimto pagrindo pirmąjį Lietuvos vardo paminėjimą kaip nors tapatinti su Mindaugo Lietuva ir tuo labiau - su liepos 6-ąja. Tai ką mes švęsim trypsim šiemet, liepos 6-ąją? Eilines "mindaugines", nudažytas dar ir Brunono krauju?

Kita vertus, kažkoks, biurokratine kalba kalbant, politinis-etninis ar administracinis darinys, vardu LIETUVA, vis dėlto egzistavo jau ne tik XI amžiuje, ir dar gerokai iki to, nes tradiciškai vardas-pavadinimas geografinėje erdvėje atsirasdavo kur kas anksčiau, nei jis patekdavo į istorijos puslapius. Beje, XI amžiuje Lietuvos (LITVA) vardas minimas ir rusų metraščiuose.

Tai kas buvo toji ikimindauginė LITVA, ir kur ji buvo?

Gal istorikai profesionalai per tiek šimtmečių jau spėjo tai išsiaiškinti, bet populiarioje nūdienos literatūroje apie tai neteko skaityti. O juk įdomu, ar ne?

Analuose nurodyta, jog vienuolis Brunonas žuvo Lietuvos (LITUA) ir Rusios pasienyje. Kai kas mėgina šitame Rusios užrašyme įžiūrėti Prūsijos vardą... Juos galima suprasti, nes žinoma, kad Brunonas krikštyti pagonių atvyko iš vakarų pusės, per Lenkiją, tad gal ir sunku patikėti, kad Rusios valstybė anuomet jau buvo taip toli išsiplėtusi į vakarus. Bet ne mažiau įstabus ir tas faktas, kad XI amžiaus pradžios Lietuvos ribos taip pat, matyt, buvo itin toli pietvakariuose - toli, palyginti su Mindaugo Lietuva ir jos sostine Kernave... Ir tai, ko gero, galėjo būti teritorija pačios tikriausios lietuvių "valstybės", be gudų, lenkų ir kitų slavų tautų, kurios šiandien apmaudauja, Lietuvos (vardo) tūkstantmečio minėjimo šurmulyje neregėdamos savęs ir savo įnašo į LDK istoriją paminėjimo. Jie irgi, kaip ir kai kurie lietuviai, neskiria, kur kalbama apie vardą, o kur - apie valstybę...

Būtų labai gaila, jei, painiodamiesi tarp nuosavų ir svetimų "nuopelnų", tikrų ir netikrų šventinių datų ir jubiliejų, mes, lietuviai, taip ir liktume svetimų rankų rašytos istorijos aukomis, neišsiaiškinę, kokiais keliais ir klystkeliais vaikščiojo lietuvių tauta iki Mindaugo valstybės susikūrimo (ir dar ilgai po to).

Tai vardan ko tas tūkstantmečio jubiliejus, jei tauta, pagrindiniai valstybės kūrėjai ir gynėjai, taip ir liks nesužinoję, kas ir kur buvo toji XI amžiaus Lietuva ir koks jos palikimas mums, šiandieninei Lietuvai ir jos tautai, - be Brunono kraujo?

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"