TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Istorinė Europos pamoka

2016 06 29 6:00

Ką gi, tai įvyko. Jūrų mergelė Anglija taip stipriai pliaukštelėjo uodega, kad iššoko iš Europos Sąjunga (ES) vadinamo baseino į jūrų platybes. Prie jūrų platybių mergelė pripratusi. Tik kaip suvienytoji Europa apsipras su tuo faktu, kad kažkas iš jos būrelio nutarė savo kailiu išmėginti europinės demokratijos galimybes?

Prieš referendumą garsus choras europietiškai šaukė: „Nepalikite! Nes man/mums bus blogai!“ Apie etninius anglus galvota mažiausiai...

Dabar choras griaudėte griaudėja, trykšdamas grėsme: „Na, palaukit, pamatysit, kaip jums bus blogai!“

Gal taip ir bus – blogai. Ypač jei paliktieji keršydami tyčia pasistengs, kad „jiems“ būtų blogai.

Prisiekę eurointegracijos šalininkai ir toliau ragina, kad ES turi integruotis dar glaudžiau ir sparčiau, turi būti „vienas kumštis“. Įdomu, ką nuveiksime su kumščiu? Smogsim? Kam?

Ne paslaptis, kad prasidėjęs ES byrėjimas labiausiai džiugina mūsų niauriąją kaimynę Rytuose, bet toks „kumštis“, kokį iki šiol kūrė Briuselis, vargu ar galėjo ją rimtai gąsdinti, nes jis trukdė savo daugiapirštei plaštakai normaliai funkcionuoti.

Viena, kumštis tvirtas būna tik tada, kai kiekvienas pirštas išsaugo savo prigimtinę vietą ir vykdo prigimtinę funkciją. Bet jei ką nors apsėstų noras visus pirštus padaryti vienodo ilgio ir storio, kaip kokius šiltnamių agurkėlius, tada iš suvienodintų strampgalių tvirto kumščio nebesugniaužtų nė pats veidų daužymo čempionas.

Taigi net ir europietiškame kumštyje nykštys turėtų išlikti nykščiu, o kryptį toliau rodyti turėtų rodomasis, o ne didysis pirštas. Bet tokio paprasto dalyko didesnės Europos šalių integracijos šalininkai nenorėjo suvokti prieš lemtingąjį referendumą, neatsipeikėjo ir dabar.

Antra, viešai kalbėdami apie vieningą (ir vienodą!) Europą, kai kurie verslo magnatų vairuojami politiniai lyderiai patyliukais nuolat flirtavo su Vladimiru Putinu, ir tai tikrai nestiprino nei Europos vienybės, nei saugumo.

Egoizmas, žinoma, nesvetimas visoms – ir didžiosioms, ir mažoms valstybėms. Tai tenka pripažinti, kaip ir tai, kad egoizmas būna tiek finansinis, tiek nacionalinis. Ir vienas, ir kitas neišvengiamai silpnina daugiatautę valstybę, daugiakultūrę visuomenę, kokia yra ES. Todėl aišku, kad, norėdama išlikti, ES turėjo ir ateityje turės ieškoti būdų tą egoizmą civilizuoti, neutralizuoti. Bet tik ne kovoti su juo grasinimais, smaugiant finansiškai ar, kas dar beviltiškiau, reguliuoti jį įstatymais. O būtent tuo keliu buvo einama iki šiol.

Dabar, mėgindami suvokti priežastis, pastūmėjusias britus į referendumą ir nulėmusias tokią jo baigtį, vieni mini pažeistą etninių anglų tapatybės jausmą, kiti – finansines problemas. Prisimenant mūsų Sąjūdį, galima teigti, jog Anglijoje, kaip ir kadaise Lietuvoje, veikė abu veiksniai. Juk ir Lietuvoje vieni į Baltijos kelią, į Sausio 13-ąją ėjo dėl to, kad norėjo būti ir išlikti lietuviais, o kiti – kad norėjo gyventi „kaip Švedijoje“.

Beje, besiklausant isteriškų komentarų, labiausiai stebina būtent Lietuvos politikai, politologai, finansininkai, kai jie, pamiršę savą istoriją, jos nulemtą lietuviškos tapatybės dėmenį, pranašauja apokalipsę, kaip dauguma proeuropietiškų jų kolegų. Juk jie vos ne žodis žodin kartoja tas pranašystes, tuos perspėjimus ar priekaištus, kuriuos kadaise, Lietuvai paskelbus sprendimą atkurti nepriklausomybę nuo Maskvos, Vilniui ir pasauliui siuntė Kremlius: kaip blogai bus ekonomikai, kaip kentės Lietuvoje kitataučiai ir t. t.

Ir ką gi? Taip, būta ir ekonominės sumaišties, ir finansinių sunkumų, ne iš karto sklandžiai sekėsi spręsti migrantų iš kitų SSRS respublikų problemas. Tai reikia suvokti, tam ruoštis, priimti kaip neišvengiamybę ir ieškoti protingų sprendimų. Bet tai – ne pasaulio pabaiga. Nors retsykiais ir prasiveržia simpatijos V. Putinui, ES išlieka atsvara jo agresyviai politikai ir viena mūsų saugumo atramų.

Todėl, remdamiesi savo nesena istorine patirtimi, lietuviai galėtų ne tik ūbauti kaip piktą lemiančios pelėdos, bet ir skelbti Europai pozityvią nuostatą: chaoso Europoje gali nebūti, o neišvengiamas problemas bus galima be didesnių komplikacijų įveikti tuo atveju, jei neleisime padėties destabilizuoti įžeistoms ambicijoms, mėgėjams gaudyti žuveles drumstame vandenyje ar atvirai priešiškoms išorės jėgoms.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"