TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Istorinės prielaidos bendradarbiauti pasienyje

2015 09 04 6:00

Lietuva ir Baltarusija turi unikalią galimybę bendradarbiauti pasienyje. Ji kyla ne tik iš istorinio fakto, kad turėjome bendrą valstybę, turime bendrą istoriją ir yra nemažai išlikusių istorinių bei atmintinų vietų, svarbių lietuvių tautai Baltarusijoje ir baltarusiams Lietuvoje. 

Jau vien tai suponuoja poreikį glaudžiai bendradarbiauti siekiant abipusės naudos įvairiose srityse. Tačiau naujoji politinė padėtis, kai buvusioje istorinėje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje yra susikūrusios nepriklausomos Lietuvos ir Baltarusijos valstybės, lėmė neką mažiau įdomią situaciją, kai galima dar labiau sustiprinti bendradarbiavimą siekiant jau ekonominės gerovės savo valstybėms. Ta naujoji situacija kyla iš istorinių aplinkybių ir yra susijusi su Vilnija.

Pastaruoju metu pasaulyje vyrauja stiprios globalizacijos tendencijos, jos labai veikia atskirų tautų savitumą. Tai supranta daugelis ir tai aktualu ne tik mažoms ir ekonomiškai silpnoms, bet ir didelėms bei ekonomiškai įtakingoms valstybėms. Būtent todėl dabar alternatyva globalizacijai yra regionalizacija, t. y. valstybinių blokų kūrimas tarp atskirų valstybių, kurios turi tam tikrų istorinių, geografinių ar kultūrinių bendrumų. Tokia „kooperacija“ leidžia „pasipriešinti“ globalizacijos vykdomai niveliavimo bangai ir išlaikyti bent jau regioninį ar subregioninį savitumą. Neatsitiktinai Europos Sąjungoje (ES) dabar kuriamos įvairios subregioninės struktūros (ES strategija Baltijos jūros regionui, ES strategija Dunojaus regionui ir t. t.), kurios siekia tiek kultūrinių, tiek socialinių bei ekonominių tikslų. Lietuva ir Baltarusija, nors ir skirtingomis teisėmis, taip pat vienoje tokių strategijų dalyvauja (ES strategija Baltijos jūros regionui).

Tačiau kitas, manyčiau, dar svarbesnis, yra ekonominis aspektas. Esmė ta, kad požiūris į regioninį vystymąsi dabar yra pasikeitęs. Anksčiau jis buvo palaikomas centrinės valdžios dotacijomis, tačiau greitai įsitikinta, kad tai yra beprasmiška. Pastaruoju metu visuotinai sutariama, kad sėkmingas regioninis vystymasis privalo turėti endogeninį charakterį. Pirmasis šį dėsnį išsiaiškino italų mokslininkas Giacomo Becattini, aštuntame dešimtmetyje tyrinėjęs „Trečiosios Italijos“ fenomeną, kai pasaulinės krizės laikotarpiu kai kurie Italijos regionai nei iš šio, nei iš to pradėjo sėkmingai vystytis. Anot G. Becattini, regionas tai visų pirma teritorinis-socialinis vienetas, konkrečioje geografinėje ir istorinėje erdvėje pasižymintis bendruomenės aktyvumu. Regionams yra būdingas vienalytis mąstymas, vienalytė vertybių sistema, darbo etikos išraiška ir pan. Bendra vertybių sistema yra viena regiono plėtros ir reprodukcijos sąlygų. Atitinkamai pagal šias vertybių sistemas kuriamos taisyklės ir institucijos, kurios perduoda jas iš kartos į kartą. Tokiame regione nusistovėję žmogiški ir bendruomeniniai ryšiai, nerašytos taisyklės tampa ekonominio augimo prielaida, nes bendra vertybių sistema ir bendras regioninis tapatumas mažina riziką, ir, kaip teigia G. Becattini, toks regionas, kaip teritorinis-socialinis vienetas, tampa inovacijų šaltiniu.

Istorinės aplinkybės leido susiformuoti, o sovietinis periodas – toliau egzistuoti tai bendrai Lietuvos ir Baltarusijos erdvei. Ryškiausiai tai pasireiškė būtent aplink Vilnių. Sovietiniu laikotarpiu, kai siena tarp Lietuvos ir Baltarusijos egzistavo kaip administracinė riba, žmonių ryšiai išliko gana stiprūs ir toliau formavosi nauji. Lietuvoje galima rasti daug žmonių, kurie arba patys yra kilę iš Baltarusijos, arba ten yra likę jų seneliai ir kiti giminės. Man atliekant stažuotę Baltarusijoje teko sutikti nemažai žmonių, kilusių iš Lietuvos, kur liko jų tėvai (net vaikai) ir kiti giminės.

Nors tarp Lietuvos ir Baltarusijos egzistuoja politinė siena ir iš to kyla atitinkamos pasekmės, galima daryti prielaidą, kad ilga bendra istorija toliau daro didelę įtaką ir Vilniaus kraštas, kaip teritorinis-socialinis vienetas, vis dar egzistuoja, nors žmogiški ryšiai po truputį silpsta. Šis faktas dabar yra iššūkis, kaip išsaugoti čia glūdintį potencialą ir neleisti kultūriniam, socialiniam paveldui sugriūti. Nes, kaip teigia regioninio vystymosi teorija, jo potencialas yra pats regionas, o padalytas regionas tą potencialą praranda. Stiprinti pasienio regionų bendradarbiavimą ekonomiškai būtų naudinga abiem valstybėms, o visų pirma – patiems regionams.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"