TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Istorinio melo globa

2015 01 21 6:00

Apie Žaliojo tilto skulptūrų prasmę rašiau prieš devynerius metus („Post scriptum ta pačia tema“, „Literatūra ir menas“, 1995 metų gruodžio 30 diena).

Apnuogindamas visuomenės gyvenimo skerspjūvį, menas net meluodamas geriausiai parodo to melo absurdą ir jo mastą. Jau tuoj švęsime savo Nepriklausomybės atkūrimo dvidešimtpenkmetį, o vis dar murdomės tame melo liūne ir nesuvokiame jo tikrosios prasmės. Šitokio praeities melo ženklai yra ne tik pavergto, išprievartauto proto simboliai, bet ir buvusios vergovės tęsinys.

Jei to nesuvokiame, liekame vis dar pavergti, savo vergovę priimame kaip laisvę. Ar ne apie tai kalba filmo „Niekas nenorėjo mirti“ skaitmeninimas ir paskleidimas mokykloms kaip pagalbinės medžiagos istorijos pamokoms, kad įtvirtintų istorinį melą. O štai šių metų sausio 15 dieną išvydau klasikinį „kovingojo ateizmo“ pavyzdį – filmo vaizdus, kuriuose kunigai, veidmainiai ir intrigantai kaip mafiozai žaidžia žmonių likimais. Atsiverčiau programą, o ten skelbiama: LRT aukso fondas. TV filmas „Kukučių sakmės“.

Skulptūros ant Žaliojo tilto – taip pat aukso fondas. Manau, jas kūrusiems menininkams, jų atminimui tai yra tragedija, bet ne todėl, jog skulptūras norima griauti, – dėl to, kad jas pastatė. Iš laidos, rengtos Zitos Čepaitės prieš devynerius metus ir skirtos diskusijai apie tas skulptūras, įsidėmėjau Gedimino Karaliaus pasakymą: „Man nepatinka, kad buvo politizuojama jas statant, o dabar politizuojama jas griaunant.“ Būtent taip, nes tai ir buvo politika. „Ryto“ žirgo Lazdynuose nė minties nėra griauti. Ir Salomėjos Nėries, paklydusios ir atkentėjusios už savo klaidą, niekas neliečia. Net Petras Cvirka, aukštai pastatytas kalno papėdėje, yra atskiras atvejis, be to melagingo epochos patoso ir gyvenimo džiaugsmo, kuriuo švyti Žaliojo tilto skulptūros ir kurį, važinėdami po pasaulį, privalėjo demonstruoti „Lietuvos“ ansamblio šokėjai. O ant tilto „taikų darbą tarybinės tėvynės labui“ saugo ir gina nuo „banditų“ žiūronais bei automatu ginkluotas tarybinis karys istrebitelis.

Dabar diskutuojama dėl šių skulptūrų meninės vertės. Juo gražesnė ta jaunųjų žemdirbių su rugių pėdu skulptūra, juo didesnis pasityčiojimas iš savo žemę ir mylėtus gyvulėlius praradusių žmonių, prievarta suvarytų į kolchozinę baudžiavą ar ištremtų į Sibirą.

Kai užsienietis svečias klausia, kokiam žymiam žmogui skirtas tas dominuojantis paminklas kalno papėdėje, nežinai nė kaip paaiškinti. Juk ne už „Žemę maitintoją“ ir „Cukrinius avinėlius“ jis ten pastatytas. „Už nuopelnus tarybų Lietuvai“! Bene didžiausias nuopelnas, kad kartu su savo draugu Antanu Venclova įtraukė S. Nėrį, pasinaudodami jos sužeista širdimi, į „Trečią frontą“ ir atvedė iki poemos apie Staliną. Buvo dvi kategorijos žmonių, atsidūrusių sovietų glėbyje: vieni klydo, o kiti buvo klaidinantys. Buvo avelės ir jų vedliai, kompartijos elitas.

P. Cvirka, jo monumentas taip pat yra pasityčiojimas – iš atminimo žmonių, rašytojų, kurių paminklais tapo sulaužyti jų gyvenimai, – iš Balio Sruogos, Antano Miškinio, Kazio Borutos, Kazio Jakubėno, iš Broniaus Krivicko ir Mamerto Indriliūno, kurio net kapo nėra.

Atkurtos Nepriklausomybės dvidešimtpenkmetis padarė aktualų požiūrį į okupacijos atminimo ženklus, o Vytauto Didžiojo gimnazijos (VDG) šimtmetis – į tos gimnazijos paveldo problemą. 1939 metų lapkritį Lietuvos švietimo ministro Leono Bistro potvarkiu Vytauto Didžiojo mišri gimnazija buvo pertvarkyta į dvi: berniukų gimnaziją, kuriai paliktas Vytauto Didžiojo vardas, ir mergaičių – ji pavadinta Kunigaikštienės Birutės vardu. 1944 metų rudenį šių vardų nebeliko, kaip ir VDG antspaudo, kurį dar turėjome vokiečių okupacijos metais.

Atkurta Vytauto Didžiojo gimnazija rėmėsi tęstinumu A. Vienuolio vidurinėje mokykloje. Pagal moksleivių kontingento tęstinumą į kunigaikštienės Birutės vardą galėjo pretenduoti 2-oji mergaičių vidurinė mokykla, pavadinta Salomėjos Nėries vardu.

Pacituosiu šios mokyklos buvusios mokytojos, vėliau lituanistikos profesorės Vandos Zaborskaitės mintis iš jos straipsnio „Post scriptum Sausio 13-ajai“ 2007 metais „Lietuvos žiniose“: „Kaip būtų gražu, jei mokykla vadintųsi jos buvusios direktorės žymios istorikės ir pedagogės Vandos Daugirdaitės-Sruogienės vardu! Juk mokyklos vardą keisti galima būtų pagarbiai, nepaneigiant didžiosios poetės vertingumo ir neužbraukiant gyvenimo tragizmo.“ Profesorė nekviečia griauti paminklų, tačiau teigia, jog sovietmečiu išaukštintų žmonių vardais vadinti mokyklų nederėtų.

Aišku, kad 1945 metais mirusios poetės vardas mokyklai buvo suteiktas už tiek kančių jai sukėlusį pasitarnavimą Maskvai, už tą gyvenimo tarpsnį, kurio ji išsižadėjo savo paskutiniais eilėraščiais. Tas mokyklos vardas liko paskutinė gija, jungianti su praeitimi, iš kurios poetė išsilaisvino.

DALINKIS:
0
2
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"