TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Įvykiai saulės energetikos sektoriuje – ateities pranašas

2013 03 30 6:00

Tarp šimtadienio pasiekimų Vyriausybė mini ir situacijos saulės energetikoje suvaldymą.

Trumpai, istorija tokia – valstybė nustatė gana aukštus saulės energijos supirkimo tarifus (apie 1,50 Lt/kWh). Atpigus technologijai ir kilus susidomėjimui, norą įsirengti tokias elektrines pradėjo reikšti labai daug žmonių. Tada valdžia paspaudė stabdį ir viso to rezultatas: kas popierius susitvarkė iki nustatytos datos dar galės gauti nustatytą tarifą, kas nebespėjo – nebegaus. Žiūrint plačiau, Vyriausybė tiesiog nubrėžė dar vieną dirbtinę liniją dirbtinių kainų sujauktoje elektros energijos kainų rinkoje. Kokias problemas energijos sektoriuje tai parodo?

Verslininkai negeri, nes klausė valdžios

Krenta į akis, kad kai kurie politikai automatiškai įjungė „dėl visko vis tiek kalti verslininkai“ plokštelę. Nesvarbu, kad tiek aukštas kainas, tiek kiekius, tiek leidimų taisykles nustatė valstybės institucijos: Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija ir Energetikos ministerija. Žmonės „kalti“ tuo, kad darė būtent tą, ką valdžia ir norėjo, kad jie darytų. Aukštas energijos supirkimo tarifas  saulės energijai nustatytas būtent tam, kad prisistatytų elektrinių ir gamintų saulės energiją. Tokia pat logika nustatomas, pvz., tarifas vėjo energijai, ar kokiai kitai energijai, kuriai nustatoma aukštesnė nei rinkos kaina. Tokia yra bet kokios valstybės nustatomos aukštesnės kainos logika.

Lygiai tas pats galioja ir faktui apie 30 kW galią. Kodėl tiek daug paraiškų šiam galingumui? Todėl, kad valdžia pasakė, kad tokio galingumo elektrinėms taikys palankesnes sąlygas. Kad vietoje, pavyzdžiui, 150 kW jėgainės galima statyti penkias po 30 kW yra visų centrinių planuotojų amžina ir neišsprendžiama problema – žmonės elgsis taip, kaip geriau jiems, o ne centriniams planuotojams. Valdžios samprotavimai, kad jie galvojo, kad žmonės elgsis kitaip, yra sąžiningi, bet nenaudingi. Ir nereikia galvoti, kad jei būtų buvę ribojama, kiek vienas žmogus ar ūkio subjektas galėtų įsirengti elektrinių, tai būtų ką nors išsprendę. Net jei kopijuodami Kinijos „vieno vaiko“ politiką būtų įvesta „vienos saulės elektrinės“ taisyklė, ją vis tiek būtų galima apeiti.

Jei sakysite, kad viskas būtų buvę gerai, tereikėjo valdžiai nustatyti „teisingą“, t.y. nei per aukštą, nei per žemą kainą, tai vėl sugrįšime prie esminės centrinio planavimo problemos: niekas nežino, kokia yra ta „teisinga“ kaina tol, kol yra per vėlu. Na, o šnekėti „po laiko“ gudrūs visi.

Teisėti lūkesčiai

Kitas aktualus klausimas: kai valdžia pažada, bet netesi ar persigalvoja – ar ji pažeidžia teisėtus lūkesčius? Žiūrint iš ekonominės pusės, vienintelis teisėtas lūkestis yra kontraktas tarp dviejų šalių. Visi kiti įsivaizdavimai, tikėjimaisi ir prognozės, nieko nereiškia, jei nepasitvirtina. Ar teisės aktuose numatytos sąlygos yra kontraktas tarp valstybės ir ūkio subjektų, išnagrinėti prireiks daug puslapių. Viena vertus taip: valdžia pati sąmoningai ir tikslingai skatino investuoti į saulės energiją, o žmonės taip ir darė. Kita vertus, visi teisės aktai, reguliuojantys ūkinę veiklą, sukuria paskatas veikti. Ar tai reiškia, jų niekada negalima keisti? Pastarasis variantas, beje, gal būtų ir neprastas spendimas, tik, bijau, jokia valdžia tokio susitarimo nesutiks pasirašyti. O jei ir sutiks, tai kita, nauja valdžia persigalvos, ir turėsime dar vieną neįvykdytą lūkestį.

Teisinių lūkesčių buvimo ar nebuvimo klausimą palikime teisininkams. Bet signalas aiškus: jei buvo pakeista saulės energijos skatinimo tvarka, vadinasi gali būti pakeistos ir visos kitos tvarkos ar sąlygos – nuo atominės energetikos iki šilumos ūkio. Planuojančius investuoti į valdžios „skatinamas“ energetikos šakas Lietuvoje, įvykis su saulės energija turėtų paskatinti dar labiau investuoti į „nesuplėšomų“ sutarčių rengimą. O tai reiškia, kad valstybės atstovai, pasirašinėdami tokias sutartis, turės būti ypač kompetentingi. Kad stengdamiesi pritraukti investicijas, neprisižadėtų, kaip kokioje pasakoje, „to, ko namie nepaliko“. Nes už „nesuplėšomų“ sutarčių plėšymą mokės ne tie, kas pasirašė, o paprasti žmonės.

Taisyklių kūrėjas, teisėjas ir žaidėjas?

O gal problemos su saulės energija nebūtų kilę, jei saulės energiją būtų vystęs valstybinis sektorius? Tokios mintys gali kilti tiems, kurie vadovaujasi principu „jei reguliavimas nepasiteisino, tai tik todėl, kad reguliavimo buvo per mažai“. Kas savo ruožtu yra išvestinė iš minties „centrinis planavimas neveikė tik todėl, kad planas nebuvo pakankamai geras“.

Realybėje – atvirkščiai. Dirbtinai aukštos kainos kenkia vartotojams nepriklausomai nuo to, valstybinei ar privačiai įmonei atitenka lėšos. Kaip pavyzdį imkime „Lietuvos elektrinę“, kuriai atitenka apie 5 ct nuo kiekvienos elektros kilovatvalandės kainos (arba pusė milijardo litų). Tokia situacija yra toleruojama būtent dėl to, kad įmonė priklauso valstybei. Jei taip darytų net ir pats skaidriausias privatus investuotojas, politikai jau seniai būtų suplėšę įmonę į skutelius. Lygiai taip pat, jei saulės energetiką būtų plėtojusi valstybės įmonė, tai dėl nustatytų aukštų tarifų arba nebūtų kilę nepasitenkinimo iš politikų pusės, arba nieko nebūtų buvę daroma, arba dėl sumažinto supirkimo tarifo „negautos lėšos“ būtų kompensuojamos iš biudžeto (ar kitais mechanizmais).

Šis įvykis su saulės energetika iliustruoja, koks turi būti valstybės vaidmuo. Jei taisykles kuria, kainas nustato ir verslu užsiima ta pati valstybė, nebelieka veiklų atskyrimo. Dar daugiau, atsiranda elementarus interesų konfliktas. Politikai vartotojų interesais, arba „nesąžininga“ našta vartotojams susidomi tik tada, kada vyksta trintis tarp vartotojų ir privačių įmonių. O jei naštą vartotojams sukuria valstybiniai verslai – paprastai jokios reakcijos nebūna. Valstybei priklausančios įmonės finansinius interesus valdžia laiko aukštesniais už vartotojų interesus. Dar vienas pavyzdys – suskystintųjų gamtinių dujų terminalas. Vartotojams užkraunamas ir pastatymo finansavimas, ir dar įstatymu liepiama pirkti dujas iš terminalo. Jei bent kažką panašaus būtų pasiūlęs privatus sektorius (net nešneku apie įgyvendinimą), tai jau seniai būtų supleškėjęs ant politikų inkvizicijos laužo. Jau nekalbant apie veiksmus iš valstybinių vartotojų teisių apsaugos institucijų, kurios paprastai mėgsta kibti verslams į atlapus už kiekvieną pasenusį jogurto indelį.

Keistomis aplinkybėmis iškylančios tiesos

Šiame iškreiptų kainų pasaulyje, keistomis aplinkybėmis atgimsta kelios senos tiesos. Pirma, vartotojų interesai (ap)ginami tik tada, kai produktus teikia privatus verslas. Ne tik dėl įprastų priežasčių – konkurencijos, orientavimosi į vartotoją ir pan. Bet ir dėl to, kad tie, kas pasisavino teisėjo vaidmenį (t.y. valstybė) nereaguoja, kai vartotojai skundžiasi valstybei priklausančiais verslais.

Antra, net ir patiems politikams yra naudingiau, kai verslu užsiima privatus verslas, o ne valstybė. Nes, reikalui esant, ant jo galima sukarti visus šunis, pulti į barikadas. Ką darytų viešumą mėgstantys politikai, jei kuri nors mėgstama nemėgti šilumos įmonė priklausytų valstybei?

Trečia, žmonės turi pinigų, nori ir gali investuoti. Jei dalis žmonių ryžosi investuoti į saulės energiją, tikėtina, kad į stambesnius projektus, kuriems valstybė nuolat demonstruoja paramą (pvz., SGD terminalas, AE ir pan.), investuotų dar labiau. Jei strateginius projektus norima „įpakuoti“, kaip visiems svarbius projektus, nėra lengvesnio būdo, kaip tik įtraukti žmones finansiškai. Ne užkraunant jiems naštą, t.y. liepiant brangiau mokėti už energiją, o leidžiant investuoti. Finansinis rezultatas būtų tas pats (ar dar geresnis), visuomenės vertinimas – radikaliai priešingas.

Ketvirta, tie klausimai sugrįš ir dar ne kartą. Dabar apie 85 proc. Lietuvoje gaminamos elektros energijos yra remiama. Kaina, kurią moka vartotojas yra pigaus importo (apie 17 ct/kWh) ir brangios energijos gamybos Lietuvoje mišinys. Klausimas, kaip (ir ar verta) gaminti elektros energiją šalies viduje, kai nusipirkti galima daug pigiau, yra neišvengiamas. Tik šį kartą visko „nurašyti“ ant verslininkų ir paprastų žmonių – nepavyks.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"