Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Jaunimas jaunimo politikoje – objektas ar subjektas?

 
2016 11 11 6:00

Žiniasklaidoje nuolat rašoma apie jaunimo emigraciją, nenorą Lietuvoje gyventi, dirbti ar kurti šeimą. Todėl vienas iš valstybės valdymo uždavinių – sukurti jaunimui patrauklesnę aplinką, keisti jo požiūrį.

Svarbiausioms valstybės sritims sutvarkyti formuojama viešoji politika. Tradicinė viešoji politika koncentruoja veiklą pagal šakas, t. y. sveikatos apsaugą, švietimą, ūkio ir kitas. Kiekvienos tokios šakos politikos formavimą ir įgyvendinimą koordinuoja atitinkama ministerija. Ir viskas, regis, paprasta: tai, kas susiję su švietimu, priskiriama Švietimo ir mokslo ministerijai; tai, kas su sveikata – Sveikatos apsaugos ministerijai. Ši tradicinė politika dar vadinama vertikaliąja, nes nustatyta aiški hierarchija su pavaldumo ryšiais.

Tačiau jaunimo politika yra kitokia (horizontali), ji orientuota į žmogaus amžiaus tarpsnį ir į jį lydinčias įvairias gyvenimo sritis – nuo mokyklos, darbo ar kitokios veiklos iki sveikatos, būsto, pilietiškumo ir t. t. Taigi siekiant, kad jaunimo politika būtų sėkminga ir Lietuva būtų vieta, kur jaunimas norėtų gyventi, dirbti ir kurti šeimą, būtinas ypatingas įvairių ministerijų (ir joms pavaldžių įstaigų) tarpusavio bendradarbiavimas. Reikalingas ir kompleksinis, įvairias jauno žmogaus gyvenimo sritis bei jo raidą apimantis politikų požiūris į jaunimą, matant ne tik problemas, bet ir šių problemų atsiradimo priežastis bei galimas poveikio priemones. Reikalinga ir veiksmingai veikianti jaunimo politikos formavimo bei įgyvendinimo sistema, įtraukianti ir patį jaunimą, ir su juo tiesiogiai dirbančius mokytojus, jaunimo darbuotojus, nevyriausybines organizacijas ir t. t. Tačiau ar formuojant ir įgyvendinant jaunimo politikos formavimą dalyvauja pats jaunimas, ar jis yra tik jaunimo politikos poveikio objektas?

Mokslinėje literatūroje egzistuoja 1969 metais Sherry R. Arnstein pasiūlytos „Visuomenės dalyvavimo kopėčios“. Prie apatinių „kopėčių“ pakopų priskiriamos primityviausios piliečių įsitraukimo ir dalyvavimo formos, kai valdžiai, tiesą sakant, piliečių dalyvavimas nelabai terūpi ir net nėra patogus. Tačiau iš padorumo (arba iš baimės) valdžia piliečius vis dėlto teikiasi informuoti apie tai, kas vyksta, taip pat pakviečia juos išsakyti savo nuomonę bent jau dėl „pliusiuko“. S. R. Arnstein tai vadina kolektyvinės psichoterapijos forma. Pačios aukščiausios „kopėčių“ pakopos pasiekiamos tada, kai piliečiai faktiškai patys kuria sprendimus, kontroliuoja biurokratų veiklą, reikalauja jų tiesioginės atsakomybės ir net patys įgyvendina dalį politikos priemonių.

1996 metais Lietuvoje priimtas Jaunimo politikos pagrindų įstatymas laikomas jaunimo politikos pradžia ir numato jaunimo politikos sritis. Šias sritis bei ministerijų veiklą išnagrinėjo Mykolo Romerio universiteto mokslininkai. Jie nustatė, kad nuo 1995 metų, prieš priimant Jaunimo politikos pagrindų įstatymą, didėjo jaunimo galimybės dalyvauti beveik visose jaunimo politikos apibrėžtose srityse, ypač pilietiškumo ugdymo ir karo prievolės atlikimo, švietimo, mokymo, mokslo, studijų ir ugdymo, darbo ir užimtumo bei socialinės ir sveikatos apsaugos. Šiose srityse, atsispiriant nuo nedalyvavimo „kopėčių“ lygmens (kai siekiama piliečius pratinti prie esamos situacijos, mokant juos prisitaikyti), buvo pasiektas simbolinio dalyvavimo lygmuo, kai piliečiai įtraukiami į įvairias patariamąsias tarybas. Tokiais atvejais piliečių balsas lieka rekomendacinio pobūdžio, bet į jį gali būti įsiklausoma.

Tyrimas taip pat parodė, į kokias veiklos sritis jaunimas įtraukiamas lėčiausiai. Jaunuoliai, kaip ir prieš dvidešimtmetį, iš esmės neišnaudojo galimybių dalyvauti narkomanijos ir kitų priklausomybės formų prevencijos politikos formavimo srityje. Jaunimo apsirūpinimo būstu sritis pakilo iki simbolinio informavimo lygmens, kai piliečiams suteikiama informacija, tačiau valstybinio valdymo institucijos atgalinio ryšio nesiekia.

Vertinant 20 metų laikotarpį galima teigti, kad jaunimo dalyvavimo jaunimo politikoje galimybės labai pagerėjo, taigi jaunimas vis dažniau gali būti traktuojamas ne vien kaip jaunimo politikos objektas, bet ir subjektas. Tačiau nemenkstantys migracijos tempai rodo, kad situacija dar nepakankamai gera, yra erdvės tobulėti, siekti, kad jaunimo dalyvavimas formuojant įvairių sričių politiką būtų arčiau bendradarbiavimo ir partnerystės „pakopų“. Tik tuomet bus galima tikėtis geriau nustatyti jaunimo poreikius ir į juos atsižvelgti.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"