TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

"Jei mąstymo, kalbų ir veikimo prioritetai kardinaliai skiriasi, reikia kalbėti ne apie politinę kultūrą, o tik apie politinį instrumentalizmą, kaip tobulą demagogijos ir manipuliacijos meno įvaldymą"

2007 04 24 0:00

Politinės kultūros tema per pastaruosius skandalų metus tapo banalia samprata, kažkokia išsivadėjusia, kaip perleista kavutė. Tačiau kalbėti apie tai šįsyk paskatino Vilniaus mero rinkimai. Politinės kultūros tema sietina ne tik su politikų elgesiu, bet ir su daugeliu viešojo gyvenimo aspektų.

Turbūt pastebėjote, kad Lietuvoje politika skirstoma į didžiąją ir mažąją, dažniausiai turint galvoje centrinės valdžios ir savivaldos sritis. Taip tarsi devalvuojama savivalda. Gal šiuo atveju kalbama apie perskirstomų pinigų kiekį ir užimamų postų reikšmingumą? Gal iš to radosi dar vienas absurdiškas terminas "valstybininkai", taikomas ir pavieniams politikams, ir politinėms partijoms? Kas tuomet yra valstybė? Rodos, Liudvikas XIV teigė: "Valstybė - tai aš". Stebint politinį gyvenimą, kad ir dabartinės valdžios kadenciją, susidaro įspūdis, kad galbūt taip mąsto ir mūsų valstybininkai.

Grįžkime prie politinės kultūros savivaldoje. Kokia politika vyksta Vilniaus mieste - "didžioji" ar "mažoji"? Pagal piniginius srautus, verslo investicijas ir plėtros projektų mastą (jei norite - "otkatą") turbūt "didžioji". Tačiau pagal daugelio politikų mentalitetą ir tą pačią politinę kultūrą - net ne "mažoji", o apgailėtinai merkantilinė. Esminis klausimas tiek "mažojoje", tiek "didžiojoje" politikoje paprastas ir banalus kaip dukart du: kokie politiko mąstymo, kalbų ir veiksmų (priimamų sprendimų) prioritetai? Šių trijų politiko esybės elementų vienovę nulemia politinė kultūra. Elementaru. Tačiau jei mąstymo, kalbų ir veikimo prioritetai kardinaliai skiriasi, reikia kalbėti ne apie politinę kultūrą, o tik apie politinį instrumentalizmą, kaip tobulą demagogijos ir manipuliacijos meno įvaldymą. Ar ne tokia kryptimi beveik visus 17 metų juda mūsų valstybės politinis gyvenimas?

Pakaktų pažiūrėti vien į pastarųjų metų Vilniaus politinį gyvenimą. Koks jis iš tikrųjų buvo, ryškiausiai parodė būtent Vilniaus mero rinkimai. Dievaži, pastebėti šį didį demagogijos ir manipuliacijos spektaklį turėjo ir tie, kurie buvo šventai įtikėję ligšiolinės Vilniaus valdžios tyrumu ir nekaltybe.

Geras politikas, kaip ir geras karvedys, turi sugebėti laiku ir garbingai pripažinti pralaimėjęs mūšį ir rimtai išanalizuoti pralaimėjimo priežastis. Regis, per Vilniaus mero rinkimus to kaip tik pristigo valstybininkams liberalcentristams. Artūro Zuoko desperatiški šokčiojimai ir replikos veikiau priminė plebėjišką rusišką posakį: "Po peštynių kumščiais nemojuojama." Toks "mojavimas kumščiais" bylojo, kad liberalcentristai neįstengė teisingai išanalizuoti savo pralaimėjimo priežasčių, o dalyvaudami miesto tarybos posėdyje jie siekė vienintelio tikslo - kaip nors sužlugdyti mero rinkimus. Įtariu, kad A.Zuoko partijos bendražygiai nesugebėjo įvardyti pagrindinės pralaimėjimo priežasties - atsainaus požiūrio į miesto piliečius ir jų bendruomenes, o pastaruoju metu - dažniausiai visiško jų ignoravimo. Analogiška padėtis susiklostė ir Kaune, kur grandioziniai projektai miesto centre buvo prastumti faktiškai nesitariant su miesto visuomene.

Tačiau šįkart - apie Vilniaus mero rinkimus. Kaip reikėtų įvardyti dviejų valstybininkų - liberalcentristo Algimanto Vakarino ir konservatoriaus Vido Urbonavičiaus - akibrokštą? Abu valstybininkai, įtarę balsų skaičiavimo komisiją pažeidus balsavimo slaptumą, nesugalvojo nieko kito, kaip savavališkai nuplėšti plombas nuo balsadėžės. Už tokius veiksmus numatyta baudžiamoji atsakomybė, tačiau šis chuliganiškas išpuolis labai neužkliuvo nei kitiems tarybos nariams, nei viską matančiai žiniasklaidai.

O kaip rinkėjai turėtų suprasti buvusių aršių priešininkų, vos prieš kelis mėnesius mynusių teismų slenksčius, A.Zuoko ir Kęstučio Masiulio vos ne draugišką glėbesčiavimąsi naujojoje taryboje? Gal tai ir yra "didžioji" politika? Galbūt, tik be galo iškrypusi.

Ar dar norite kalbėti apie politinę kultūrą? Jau ne? Bet reikia! Pažvelkime, kaip atrodė senosios kadencijos Vilniaus valdžios paskutinio mėnesio darbas. Paniškai skubotas plėtros projektų ir planų tvirtinimas, bet svarbiausia - saviškių iškaišiojimas į karjeros valdininkų postus, iš kurių jokie politiniai vėjai jų neišpūstų. Pastarasis faktas patvirtina nenaują tiesą, kad mūsų valstybę (savivaldos lygmeniu) valdo ne demokratiškai išrinkta atstovaujamoji valdžia, o verslo struktūrų ir biurokratų klanas ar keli klanai, valstybė valstybėje.

Visuomenei ir valstybei didžiausias pavojus kyla tada, kai šie klanai, išsilaisvinę iš visuomenės kontrolės, ima kovoti tarpusavyje. Ar ne tai dabar ir vyksta?

Naujoji valdančioji koalicija Vilniaus taryboje žada tarnauti miestiečiams. Tačiau tarp vicemerų regime ir stambaus statybų verslo atstovą Arūną Štarą. Galima suprasti nuogąstavimus, kad "rubikoninė-abonentinė" sistema Vilniuje gali būti pakeista į "elkinę-abonentinę". Vienas miesto valdančiosios koalicijos lyderių Algirdas Paleckis TV laidoje paskubėjo patikinti, kad naujoji valdančioji koalicija bus po didinamuoju stiklu, todėl jokios naujos "abonentinės" sistemos atsiradimas neįmanomas. Labai norisi tuo tikėti, bet kas bus tas didinamasis stiklas? Normalioje teisinėje valstybėje jo funkciją atlieka miesto piliečių bendruomenės. Tačiau kaip šios bendruomenės galės veikti ir kontroliuoti miesto valdžią, jei ligšiolinė valdžia darė viską, kad piliečių aktyvumas būtų slopinamas politinėmis, teisinėmis ir biurokratinėmis priemonėmis. Todėl naujai išrinkta miesto valdžia turėtų gerokai paplušėti, kad atgaivintų miestiečių pasitikėjimą savivalda, juoba kad liberaldemokratai, socialdemokratai ir Liberalų sąjūdžio atstovai pridalijo gražių pažadų spręsti skaudžias miesto problemas. Teliktų pradėti juos tesėti. Ir kaipgi čia neprisiminus lietuviškosios socialdemokratijos patriarcho Stepono Kairio pasakytų žodžių: "Kas gera Lietuvai, tas gera socialdemokratams." Kai tokia nuostata taps moraliniu imperatyvu kiekvienam politikui ir kiekvienai politinei partijai - įskaitant ir vis dar Algirdo Brazausko vadovaujamą socialdemokratų, bus daugiau prasmės diskutuoti ir apie politinę kultūrą.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"