TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Jei neapčiupinėsiu – netikėsiu

2014 04 26 6:00

Apaštalas Tomas - tikras flegmatikas. Nespėjo į draugų pasimatymą su Jėzumi Prisikėlimo dienos vakarą, kai Jėzus jiems parodė rankose ir kojose vinių paliktas žaidas ir paprašė duoti valgyti.

Paskui susitikę Tomą draugai tvirtino: „Mes matėme Viešpatį“, o jis spyriojosi: „Gal jums pasivaideno? Aš privalau pats pamatyti, patikrinti, paliesti.“ Ar ne taip elgiasi vaikai? Jiems niekada negana naują daiktelį pamatyti, pavartyti, pačiupinėti, dar reikia į burnytę įsidėjus paragauti...

Jėzus neįsižeidė. Juk Tomas patikimas bičiulis. Prieš kelias savaites, kai Jėzus rengėsi grįžti į Betaniją pas savo bičiulius Mortą, Mariją ir Lozorių, apaštalai jį atkalbinėjo: „Rabi, ką tik žydai kėsinosi užmušti tave akmenimis, o tu vėl ten eini.“ Tada Tomas nesvyruodamas paragino draugus: „Eikime ir mes numirti su juo!“ Kiti apaštalai irgi sunkiai buvo patikėję prisikėlimu.

Praėjo savaitė po prisikėlimo. Apaštalų būrelis vėl susirinko ten, kur valgė Paskutinę vakarienę prieš Mokytojo kančią. Su jais ir Tomas, šįkart nepavėlavęs. Jis išsyk atpažino Jėzų iš veido, iš balso, iš pasveikinimo: „Ramybė jums.“ Nereikėjo daugiau jokių įrodymų, bet Jėzus pats priėjo ir Tomui pasiūlė - ne, tiesiog liepė: „Įleisk čia pirštą ir apžiūrėk mano rankas. Pakelk ranką ir paliesk mano šoną; jau nebebūk netikintis, būk tikintis!“ Tomas pakluso ir išpažino Jėzaus prisikėlimą, o kartu šio fakto išvadą - Jėzaus dievystę: „Mano Viešpats ir mano Dievas!“

Mes tikriausiai pažįstame dešimtis, o gal visą šimtą tokių „neviernų Tamošių“. Įrodinėk jiems visaip, kaip tik išmanai, o tie vis tiek: turi patys pamatyti ir įsiminti, kad Dievas yra, kad Kristus gyveno žemėje, kentėjo, prisikėlė, į dangų sugrįžo... Tačiau kelio rodyklėmis tikime, pagal jas vairuojame. Gydytojo pakartotinai nustatyta diagnoze tikime ir pagal tai gydomės. Vaikams liepiame tikėti mokytojų dėstymu. Visi dabartiniai mokslai tebebūtų vystykluose, jei kiekviena karta ir kiekvienas žmogus turėtų pats viską atrasti. Žinoma, gerai, kai vienų tyrėjų atradimus patikrina kiti.

Pirmieji krikščionys patikėjo apaštalais, nes tie trejus metus buvo su Jėzumi bendravę, jo klausęsi ir jį klausinėję. Kristaus prisikėlimo faktu tuoj pat patikėjo didieji jo priešai. Todėl papirkinėjo prisikėlimą mačiusius sargybinius, kad meluotų: „Mums miegant Jėzaus draugai jį iš kapo išsinešė!“ Jei miegojote, tai kaip matėte? Jei matėte, kodėl nesutrukdėte?

Jėzaus draugai buvo taip priblokšti, kad nepatikėjo maldingomis moterimis, kurios pirmos sutiko Prisikėlusįjį: „Tas pranešimas jiems pasirodė tuščios šnekos, ir jie moterimis netikėjo.“ (Lk 24,11) Nors buvo girdėję tą pranešimą, apaštalų bičiulis Kleopas su draugu ir Jeruzalę paliko viskuo nusivylę, nieko nebesitikėdami.

Daugelis žmonių įsitikina Dievo buvimu gilindamiesi į gamtos paslaptis, įžvelgdami nepaprastą kūrybinę išmintį jos raidoje ir tvarkoje, bet nemažai yra ir tokių, kuriems visa tai nieko nesako. Sovietmečiu visose mokyklose, literatūroje, spaudoje buvo kartojama, kad Charles'o Darwino sukurta evoliucijos teorija gerai atskleidžia gamtos raidą pagal jos vidinius dėsnius, ir esą nereikalingas joks Kūrėjas. Tiesą sakant, pats Ch.Darwinas nebuvo ateistas, savo veikale „Rūšių kilmė natūralios atrankos būdu“ jis net pabrėžė, kad nuosekli gamtos raida juo geriau parodanti Kūrėjo išmintį.

Mūsų laikais vienos gamtininkų nuomonės šiuo klausimu nėra. Žinomas dviejų garsių JAV gamtininkų ginčas, jų svarbiausius veikalus turime išverstus ir lietuviškai. Tai - Franciso Collinso "Dievo kalba" ir Richardo Dawkinso "Dievo iliuzija". Yra ir anglų gamtininko bei teologo McGratho atsakymas pastarajam - "Dawkinso iliuzija?"

Abudu pirmieji užaugo nereligingose šeimose, bet gilindamasis į gamtos slėpinius F.Collinsas įtikėjo Kūrėją, tapo, kaip pats sako, „tvirtu krikščionimi“ (yra aktyvus vienos krikščioniškos bendruomenės narys). Tai jam nesutrukdė sėkmingai vadovauti tyrėjų grupei, kuri nustatė žmogaus genomą ir už tai buvo apdovanota aukščiausiais valstybiniais apdovanojimais. R.Dawkinsas toliau tvirtai skelbia ateizmą, deja, gana paviršutiniškai. Kartais jis pasišaipo ir iš Šventojo Rašto teiginių - tokiu pat stiliumi, kaip prieš 90 metų Rusijoje tai darydavo Emeljanas Jaroslavskis (tikrasis vardas ir pavardė Minėjus Izraelevičius Gubelmanas), kuris kartu buvo ir vienas Stalino asmens kulto kūrėjų. Neskanu.

Galima klausti, kur glūdi gamtininkų pažiūrų nesutapimas Dievo egzistencijos klausimu. Tikriausiai ten, kur atsakymas į šį klausimą labai smarkiai liečia patį asmens gyvenimą.

Gamtininkui gali būti smalsu, ar žvaigždė B nutolusi nuo žvaigždės A per tiek ir tiek tūkstančių šviesmečių, ar dukart toliau, bet jo paties gyvenimui nuo to nei šalta, nei šilta. Kas kita dėl Kūrėjo. Jį pripažindamas jausiu ir savo moralinę atsakomybę Jam...

Iš numirusiųjų prisikėlęs Žmonijos Gelbėtojas leido ir net liepė apaštalams apžiūrinėti, liesti nukryžiavimo paliktas žaizdas, tačiau kartu patvirtino: laimingi ir tie, kurie patys nepalietė, bet patikėjo atsakingais liudytojais. Nebūtinai visada ir visur aš pats, aš pats...

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"