TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Jei nesusitvarkome savajame kieme

2010 11 17 0:00

Ar galima gerbti tą, kuris negerbia savęs, niekina savo šaknis arba tiksliau - ieško kitų kaltininkų, temato vieną priešą, nesugeba bent kiek pažvelgti į save iš šalies?

Politikoje nėra amžinų priešų, yra tik amžini interesai. Nieko nuostabaus, kad kiekviena valstybė siekia plėsti savo įtaką, naudojasi tam palankia situacija. Valstybė yra ilgaamžė, jeigu ji gerbia savo istoriją. Pasižiūrėkime į Rusiją ar Lenkiją. O kaip mes elgiamės? Nežinau nei vienos šiuolaikinės tautos, kuri siektų taip suniekinti savo istoriją.

Daug kalbame apie blogėjančius santykius su Lenkija ir gerėjančius su Rusija. Stebiu nuotaikas tuose kraštuose. Tiek Lenkijoje, tiek Rusijoje esama grupuočių, kurios nenori susitaikyti su nepriklausomos Lietuvos buvimu. Tačiau ne visų šių šalių gyventojų interesai yra identiški. Jie daro įtaką vyriausybėms. Praeities nuoskaudos išlieka, nors norėtume braukti po jomis brūkšnį ir palikti istorikams vertinti.

Likimas man lėmė pažinti dalį XX amžiaus paskutiniojo dešimtmečio žymių Lenkijos politikų anksčiau, negu jie atsidūrė savo valstybės olimpe. Su jais teko bendrauti ir jiems tapus aukštais Lenkijos pareigūnais, bet tai netrukdė privačiai susitikti prie kavos puodelio. Dėl to man žinomi kai kurie tuometės politikos užkulisiai.

Lenkijos aukšti Katalikų bažnyčios hierarchai neįsivaizdavo naujos Lenkijos be Vilniaus ir Lvovo. Lenkijoje veikė įvairios "kresų" organizacijos, puoselėjusios panašius tikslus ir turėjusios šalininkų tarp kairiųjų ir dešiniųjų. Šiuos veikėjus numaldė popiežius Jonas Paulius II, be išlygų rėmęs nepriklausomos Lietuvos atkūrimą su sostine Vilniumi. Jam mirus vėl atkuto pretenzijų Lietuvai reiškėjai.

Tuo metu, kai Lietuvoje siautėjo "autonomistai", Lenkijos valdantieji sluoksniai nuo jų atsiribojo, nepaisydami to, kad Lenkijoje, ypač jos išeivijoje, būtą "autonomistus" palaikančiųjų. Naujosios Lenkijos elitas suprato, kieno tai darbas. Dalis "autonomistų" niekur nedingo. Daug kam nerūpi, būti ar nebūti Lietuvai. Pasikeitė nuostatos ir pačioje Lietuvoje. Niveliavosi tautinės vertybės. Ar pajėgiame vizualiai atskirti Vilnių pagal iškabas, reklamas nuo kokio nors anglosaksiško miesto? Įstatymų bazė aiški. Lietuvių kalbos puoselėjimu turėtų rūpintis Kalbos komisija. Atėjus "naujiems" politikams, jos vadovybėje kalbininkus profesionalus pakeitė reklamos veikėjai ir komisija tapo bedantė. Ją likvidavus, niekas nepasikeistų.

Lenkai skundžiasi, kad Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose uždarinėjamos lenkų mokyklos, kad apie Vilnių negrąžinamos žemės jų teisėtiems savininkams. Visa tai tiesa. Priežastys paprastos - mūsų Švietimo ir mokslo ministerijoje įsitvirtino asmenys, kuriems nėra nieko švento, išskyrus ne svarbu kaip jų įgytus pinigus. Tam buvo sugalvota mokyklų "krepšializacija", t. y., kaip į savo mokyklą pritraukti kuo daugiau moksleivių (krepšelių), nes nuo to priklauso mokyklos finansavimas, mokytojų atlyginimai. Neįsivaizduoju, kaip sveiko proto žmogui gali kilti mintis plėtoti sveiką konkurenciją kaime uždarinėjant kaimiškąsias mokyklas. Lenkų moksleiviai turi, kas jais pasirūpins (kita valstybė), o kam įdomūs lietuvių kaimiečių vaikai?

Panašiai ir dėl žemių grąžinimo. Neatgauna žemių Kauno apylinkės ir pajūrio gyventojai, nes jose įsitaisė įvairūs vertelgos. Žodžiu, šią situaciją išnaudoja Lietuvos valstybingumo nedraugai.

Į šią problemą norėtųsi pažvelgti retrospektyviai. Su Lenkija ir Rusija mūsų santykiai klostėsi skirtingai. Politikų veiksmai ne visuomet sutampa su visų savo krašto sluoksnių, ypač intelektualų, interesais. Bendrauja ne tik oficialūs politikai, kuriems daro poveikį ir kiti. Lenkijos ekonominės struktūros savo įtakon stengiasi pajungti mūsų kraštą. Jų energetikai reikalauja sau įvairiausių privilegijų.

Tarp Sąjūdžio ir "Solidarumo" mezgėsi tarpusavio pagalbos samprata. Analogiškai formavosi santykiai tarp Lenkijos kairiųjų ir Lietuvos demokratinės darbo partijos (LDDP). Vėliau jie pašlijo. Tuo metu buvau LDDP tarybos prezidiumo narys ir vieno Seimo komiteto pirmininkas. Lenkijos Seimo rinkimų išvakarėse kaimynų valstybėje lankėsi Lietuvos Respublikos ministras pirmininkas ir LDDP pirmininkas Adolfas Šleževičius. Partijos prezidiumas manė, kad rinkimų išvakarėse jis susitiks ir su Lenkijos kairiųjų lyderiais, bet jis to nepadarė. Pirmoji lenkų nuoskauda.

1992-1994 metais lenkams trūko elektros energijos, o mes pusvelčiui jos dovanodavome baltarusiams. Lenkai prabilo apie elektros energijos tilto tarp Lietuvos ir Lenkijos statybą ir elektros tiekimą Lenkijai. Mūsiškiai visaip išsisukinėjo. Lankiausi Lenkijoje - tuometis Lenkijos premjeras privačiame susitikime paprašė, kaip seno pažįstamo, padėti išspręsti problemą. Atvykęs informavau LDDP tarybos prezidiumą ir A.Šleževičių apie pokalbį su Lenkijos premjeru. Bandė įtikinti, esą Lenkijos pusė mane dezinformavo. Deja, įsitikinau, kad mūsų energetikos ministras darė viską, kad tokia sutartis nebūtų pasirašyta. Kai lenkai išsprendė savo energetikos problemą, jie į tilto statybą pradėjo žiūrėti kitaip.

Lietuva nemažai kenčia dėl save vadinančiųjų politikais arogancijos. Prisiminkime garsų pareiškimą: "Mes Ivano neprileisime prie vamzdžio." O tas Ivanas ėmė ir užsuko kranelį... Arogancijos apraiškos tęsiasi: vienas apsiskelbia Baltijos tigru, nors to tigro niekas nemato, kitas įsitikinęs, kad apie jo sugebėjimus rašys vadovėliai... Trečias veikia kaip Briuselio biurokratų samdinys. Prisiminkime Europos Sąjungos Konstitucijos priėmimo peripetijas. Mūsų vadovai, užuot palaikę Lenkiją, kuri siekė apkarpyti svetimų biurokratų kišimąsi į savo valstybės vidaus reikalus, savo laimėjimu laikė tai, kad įtikino Lenkiją paklusti stipresniajam. Žodžiu, Lenkijos sunkmečiu Lietuvos Vyriausybė netiesė pagalbos rankos. Tai nelieka be pėdsakų - sudarė sąlygas svajotojams apie Didžiosios Lenkijos atkūrimą suaktyvinti savo veiklą. Dabar matome to pasekmes.

Šias nuotaikas skatina ir Lietuvoje plintantis istorinis nihilizmas. Jau baigia nublankti švietimo ir mokslo viceministrės Neringos Putinaitės postringavimai, esą Jonas Basanavičius - sovietinio mentaliteto apraiška. Einama dar toliau: Lietuvoje jau pradedama postringauti, esą dėl Vilnijos okupacijos kalti patys lietuviai, nes jie nepritarė Juzefo Pilsudskio planui atkurti Abiejų Tautų Respubliką (juk J.Pilsudskis neprieštaravo, kad valstybės padalinio, kuris vadinsis Lietuva, sostinė būtų Vilnius), o Druskininkuose jau mąstoma apie paminklą J.Pilsudskiui, esą tai pritrauktų turistų iš Lenkijos. O kodėl tada Klaipėdoje nepastačius paminklo Adolfui Hitleriui, o prie balkono, iš kurio jis sakė kalbą, neprikalus paminklinės lentos? Ar tai nepritrauktų turistų?

Dešimtmetį lenkų politikams nekliuvo pavardžių rašyba Lietuvoje. Nei J.Kuronis, nei B.Geremekas, nei L.Valensa, nei T.Mazoveckis, nei kiti lenkų politikai (nei dešiniojo, nei kairiojo sparno) nepasigedo ir nereiškė jokio susidomėjimo, kaip Lietuvoje rašomos jų pavardės. Ši problema nebuvo keliama ir Lietuvoje gyvenančių lenkų. Ji atsirado pastarąjį dešimtmetį. Ji yra ne daugiau kaip pretekstas kelti Lietuvoje sumaištį.

Ar yra pasaulyje šalis, kuri leistųsi kitai valstybei nurodinėti jai rašybos taisykles? Net okupaciniai režimai nemėgino to daryti, o dabar svarstome: kodėl čia nenusileidus, kodėl lenkams neperleidus tvarkyti mūsų energetikos ir transporto. O jeigu rusai pareikalaus įteisinti jų rašybą? Palaipsniui atsisakoma tų iškovojimų, kurių pasiekėme prieš dvidešimtmetį.

Kilo ažiotažas dėl Kristijono Donelaičio muziejaus. Karaliaučiaus kraštą neblogai pažįstu, šiek tiek pažįstu ir Maskvos intelektualus. Galiu drąsiai tvirtinti - didelė Karaliaučiaus krašto gyventojų dalis yra palanki Lietuvai. Tuo nesunku įsitikinti, susitikus su Imanuelio Kanto universiteto mokslininkais, rašytojais, menininkais.

Karaliaučiuje veikia įdomus "Pupos" klubas. Jo sumanytojas tikriausiai buvo I.Kantas. 1933 metais klubą uždarė hitlerininkai. Dabar jis atgaivintas. Jo veikloje dalyvauja mokslininkai, rašytojai, menininkai, žurnalistai, verslininkai - apie 100 asmenų. Viename jo renginyje teko dalyvauti. Išklausiau pranešimą apie Nobelio premijos laureatus, buvusius šiame krašte. Nustebau sugebėjimu surinkti tiek įdomios medžiagos.

Prie diskusijų stalo susirinkę jo dalyviai diskutuoja, geria kavą, arbatą, užkandžiauja iškeptu pyragu, kuriame yra įkepta sidabrinė pupa. Tam, kuris savo pyrago gabalėlyje aptiks pupą, teks kitame susirinkime savo nuožiūra daryti pranešimą.

Karaliaučiuje buvo labai gerbiamas Arvydas Juozaitis, buvęs mūsų kultūros atašė šiame krašte, kurio pareigybę "dėl lėšų stygiaus" likvidavo dabartinė valdžia. Dabar, kaip sako kaliningradiečiai, iš jo estafetę perėmė Lenkijos kultūros atašė, tik, žinoma, jam rūpi lenkų kultūros pėdsakai. Taip visur užleidžiame pozicijas. Lietuva tampa užkampiu. Čia ne tik Vyriausybės problema.

Ketvirtadalis Lietuvos deputatų Europos Parlamente savo veiklą nukreipia prieš Lietuvą, o juos juk mes išrinkome. Turime krašto vadovybę, kuri neturi nė mažiausio tautinio sentimento. Ir tai atsitiko dvidešimtais nepriklausomybės metais.

Nuo vaikystės prisimenu posakį: kiekvienas kaimas turi savo kvailelį, bet jei jį kaimas išrenka seniūnu, - tai ne kvailelio, o kaimo problema.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"