TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Jeigu karas rytoj

2014 03 13 6:00

Kažkaip pastarosiomis savaitėmis viešojoje erdvėje nepasirodė apklausos iš serijos „kiek lietuvių gintų tėvynę, jei kiltų karas“. Nors ši tema Ukrainos įvykių kontekste dabar aktuali, kaip jau seniai buvo.

Prieš dvejus metus, kai jokiu karu ar net jo grėsme nė nekvepėjo, „Baltijos tyrimų“ atlikta apklausa parodė, kad ginklo už savo šalį imtųsi 60 proc. Lietuvos vyrų (beje, ir 32 proc. moterų, jeigu jau visi esame lygūs). Iš tų, kurie gintų, didžioji dauguma buvo 18-49 metų žmonės.

Pastarosiomis savaitėmis, Rusijos imperijos armijai marširuojant aplink ir per Ukrainą, o mūsų pasienyje tik mokantis marširuoti, kalbos apie karą įgyja konkretų ir grėsmingą pavidalą. Tame kontekste kariaujamo amžiaus jaunuoliai, kaip vis dažniau tenka girdėti, svarsto, kur - į Didžiąją Britaniją ar vis dėlto Jungtines Amerikos Valstijas - reikėtų bėgti, grėsmėms virstant tikrais įvykiais. Apie ginkluotą pasipriešinimą galimiems agresoriams nekalbama. Mus turi ginti NATO.

Deja, tenka pripažinti, kad nuo tų laikų, kai kiekvienam Lietuvos bajorui buvo garbė šuoliuoti ant žirgo su kardu rankoje, tegu ir lenkiškai šaukiant „Vivat!“, karo, garbės ir tėvynės gynimo supratimas pasikeitė iš esmės. Jeigu būsime visiškai sąžiningi, turėsime pripažinti, kad Nepriklausomos Lietuvos kariuomenė, ypač tarp išsilavinusių žmonių, išlieka tokia pat nepopuliari kaip ir sovietų armija, iš daugelio vidutinio amžiaus bei vyresnių vyrų atėmusi po dvejus trejus jaunystės metus.

„Jeigu nesimokysi, galėsi eiti į kariuomenę (arba į „Maximą“ kasininku)“, - gąsdina motinos netikusius sūnus. Kas nesimoko, kartais ir nueina. Dar nueina iš vargo: nes kariuomenėje duoda uniformą, pavalgyti ir net suteikia galimybę mokytis. Tiesa, reikia sutikti ir su išimtimi: profesionalais nuo karo dievo, kurie savo gyvenimo neįsivaizduoja kitur, kaip rikiuotėje. Kariuomenė - jų aistra ir pašaukimas, nors ir proto, ir lėšų kitai veiklai turi.

Bet šiuokart kalba ne apie kariuomenę. Kalba - apie potencialius karo prievolininkus, kurie teoriškai turėtų imtis ginklo iškilus grėsmei. Ir kurių dauguma, žiūrėkime tiesai į akis, to tikrai nedarys. Kodėl? Nes jauniems lietuviams nėra įskiepyta pareiga ir garbė ginti savo žemę. Ir net panaikinta prievolė kelis mėnesius palaikyti ginklą rankoje - tam, kad esant reikalui žinotų, kuo šautuvas skiriasi nuo sriubos šaukšto.

Prieš penkerius metus visos Lietuvos kariuomenės vadas generolas Arvydas Pocius, priimdamas įšventinimą į šias garbingas pareigas, garsiai žadėjo siekti, kad kelių mėnesių privalomieji kariniai mokymai į Lietuvos vyrų gyvenimą būtų grąžinti. Pastaraisiais metais apie tai nebekalba nei generolas, nei tuo labiau politinė valdžia. Meilė tėvynei ir jos gynyba kainuoja. Tegu tuo pasirūpina NATO.

Kita vertus, savanoriai, jeigu labai trokšta, tiems keliems mėnesiams į kariuomenę gali įsiprašyti. Tik kas parodys pavyzdį, kad tai ne tik pareiga, bet ir garbė? Gal trečdalis Seimo - sovietinės armijos kvapo dėl jaunumės neuostę vaikinai. Labai nustebčiau išgirdusi, kad kuris nors iš jų savo noru žygiavo rikiuotėje su Lietuvos vėliava. Arba pats pasiprašė į bazinius mokymus. Jie? Į kariuomenę? Taigi Seime sėdi protingi, o apie protą ir kariuomenę jau kalbėjome.

Ar teko girdėti, jog tų pačių protingųjų vaikai, tikėdami, kad jų tėvų iš tribūnų skelbiami meilės tėvynei patriotiniai šūkiai yra iš širdies plaukiantys nuoširdūs išgyvenimai, būtų nuėję tarnauti tėvynei? Ar bent pasimokyti tarnauti? Beje, teko: Arūnas Valinskas jaunesnysis, tėvui dar trinant Seimo kėdę, tapo Lietuvos kariuomenės eiliniu. Tik kažin kiek čia įtakos turėjo patriotinis politiku laikinai tapusio "šoumeno" auklėjimas.

Kiti, kaip ir tas pats A.Valinskas vyresnysis, greičiausiai liktų „apšalę“, gerai išsilavinusiems sūnums nusprendus paimti į rankas šautuvą. Akivaizdu, kad didžioji dauguma (dauguma, ne visi) ir patys neimtų. Štai ir visa tiesa apie tai, ką reiškia gražūs žodžiai apie tėvynės meilę iš tribūnos, ir realybė, kai pareiga parodyti tą meilę staiga tampa būtinybe.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"