TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Jeigu neatsiversite III gavėnios sekmadienis (Lk 13, 1–9)

2016 02 27 6:00

Tai, kas šį sekmadienį gavėnios proga pasiekia mus iš Evangelijos pagal Luką, neatrodo nauja ir netikėta. Viskas labai primena bažnyčiose pamėgtą giesmelę apie atgailą ir atsivertimą. Ką daryti, kad žmonės plūstų prie klausyklų velykinės išpažinties ir ryžtųsi taisyti blogus įpročius?

Pirmiausia reikia kelių baisių pavyzdžių, kaip kenčia ar žūsta nusidėjėliai. Kitados esu girdėjęs tokį pamokslą. Sekmadienis. Ant kalniuko trys vyrai geria degtinę. Suskamba bažnyčios varpai, kviečiantys į Šv. Mišias. Vienas vyras pašoka ir lekia bažnyčion. Kiti du pasilieka toliau linksmintis. Po savaitės abu miršta staigia mirtimi. Įterpiamas raginimas kovoti su nuodėmėmis, neatidėlioti atgailos, mat vieną dieną gali būti vėlu. Kad neišsigąstum griežtų sankcijų, tinka priminti, jog Dievas yra gailestingas atgailaujančiam nusidėjėliui.

Panašūs, kone anekdotiniai atvejai, žinoma, retenybė. Bet pati schema gana įprasta. Pagunda šio pasaulio nelaimes susieti su nusikaltimo ir bausmės dėsniu yra didžiulė. Kažkada visa tai turbūt buvo veiksminga religinės pedagogikos priemonė. Gal ir šiandien būna. Kas žino, gal ilgainiui vietoj baimės būti pasmerktam atsiras tyra ir patvari meilė Dievui.

Bet vis tiek Evangelija šiandien kalba ne apie tai. Ne apie galimybę kokiu nors būdu apsisaugoti nuo Dievo bausmės ir nerizikuoti amžina laime. Nurodęs du tragiškus atvejus, kaip žūva žmonės, Jėzus šaltakraujiškai nurašo viską ne Dievo pirštui, bet atsitiktinumui. Aplinkybėms, fizikos dėsniams, žmonių žiaurumui. Jis nepaaiškina, kodėl Viešpats regimai nesikiša į tokius dalykus. Nerūšiuoja teisiųjų ir neteisiųjų. Nesveria nuodėmių ir nenustatinėja, kas kokios bausmės būtų vertas. Pasak jo, tiek Piloto nužudyti galilėjiečiai, tiek griuvusio bokšto užmušti Jeruzalės gyventojai nebuvo didesni nusidėjėliai už visus kitus. Teorija, kad nelaimėmis Dievas medžioja nusidėjėlius, Jėzui negalioja. Teisieji ir nusidėjėliai žūva vienodai. Antai Senajame Testamente yra istorija, kai net švenčiausioji Sandoros skrynia neapsaugo Dievo tautos nuo katastrofiško pralaimėjimo filistiečiams.

Kvietimas atsiversti turi kitą pagrindą. Mūsų gyvenimas žemėje trapus ir dažnai nenuspėjamas, jam nuolat grasina įvairūs pavojai. Vieni pašalinami, tada atsiranda kiti. Pasaulyje galioja dėsniai, kurių neįmanoma pakeisti, nepažeidus pamatinės vertybės – žmogaus laisvės. Sukasi ir sukasi protu nesuvokiamo žiaurumo ratas, kurio aukomis tampa nekaltieji. Visada bus griūvančių bokštų, nukritusių lėktuvų, susidūrusių automobilių. Bus netikėtų, klastingų ligų. Vienus žmones, regis, lydės didesnė sėkmė negu kitus. Yra garsus posakis: „Tą pačią akimirką, kai buvo sukurtas laivas, atsirado ir laivo sudužimas.“

Kas ir kaip yra Dievas tokiame pasaulio paveiksle? Gal jis – tik išdidus, bejausmis Absoliutas, mūsų likimų stebėtojas, nė piršto nepajudinantis, jog būtų išvengta kraupių tragedijų? Gal tik amžinybės Viešpats, pomirtinio teisingumo ir laimės garantas?

Užuot filosofavęs, Jėzus pateikia palyginimą apie nevaisingą figmedį ir sodininką, kurio kantrybė ir pasitikėjimas figmedžio ateitimi yra begaliniai. Vaisių kaip nėra, taip nėra, protingiausia būtų iškirsti bevertį medį, bet vėl ir vėl: „Palaukime, rasi, jis dar duos vaisių.“ Ne kirviu jam grasinsiu, bet palaistysiu ir patręšiu.

Kažin kokiu paslaptingu būdu ano gerojo sodininko ranka vis pratęsia ir pratęsia mums atsivertino terminus, laukdama vaisių, kuriuos tik pats Dievas moka pastebėti ir įvertinti. Amerikiečių rašytojo Thorntono Wilderio apysakoje „Šv. Karaliaus Liudviko tiltas“ vienuolis pranciškonas, matęs šio tilto griūtį ir pažinojęs ten atsitiktinai žuvusius žmones, ima domėtis, ar toje tragedijoje būta kokios nors logikos ir slapto plano. Ir randa, pats sau netikėtai, kad visi nugarmėjusieji į gelmę prieš tai buvę privesti prie tam tikro taško, kuriame jie pasirinko meilę ir žuvo mylėdami.

Mūsų atsivertimas ir galėtų būti to sodininko pamatymas, atpažinus savyje nevaisingą figmedį. Nepaisant visų mirties ir nuodėmės šešėlių, pasaulis ir mūsų kūnai nuolat laistomi ir tręšiami iš dangaus. Tai viskas, ką daro Dievo meilė. Gal ir nedaug, kai lauki geležinės tvarkos ir teisingumo. Bet labai daug, kai žinai pats esąs medelis, kuriam sodininko tvarka ir teisingumas reikštų pražūtį.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"