TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Jėzaus ramybė ir Motinos diena

2016 04 30 6:00

Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio, ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime. Kas manęs nemyli, mano žodžių nelaiko. O žodis, kurį girdite, ne mano, bet Tėvo, kuris yra mane siuntęs. Aš jums tai pasakiau būdamas pas jus, o Globėjas – Šventoji Dvasia, kurį mano vardu Tėvas atsiųs, – jus visko išmokys ir primins viską, ką esu jums pasakęs. Aš jums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę.“ Iš Evangelijos pagal Joną.

Autorines teises saugančioje visuomeninėje santvarkoje kas drįstų tvirtinti, kad kito asmens pasakyti žodžiai ar įstatymas, nulėmę ištisos civilizacijos suklestėjimą, yra jo, taip tvirtinančiojo, žodžiai? Ypač jei tai sakantis žmogus netyčia išsitartų, kad tie žodžiai yra ne jo, o kito, kuris buvo kadaise jį pasiuntęs įvykdyti savo sumanymo. Kopijavimas! Jėzus, kaip matyti iš šios dienos Evangelijos ištraukos, be jokių skrupulų Tėvo žodžius vadina savo žodžiais, o juk Dievo žodis yra daug didesnis už genialiausių žmonių žodžius! Dievo žodis ne tik nulėmė ištisų civilizacijų eigą, bet ir daro įtaką milijonams šių dienų pasaulio gyventojų. Tad šis klausimas susijęs ne tik su autorinėmis teisėmis.

Individualizmo amžiuje, kuriame gyvename, sakytume, kad Jėzui trūko originalumo, ko nors, kas jį individualiai iškeltų. Atrodytų, lyg Jėzui vis dar nenukirpta Tėvo įtakos bambagyslė. O ir Šv. Dvasia nieko išskirtinio neketina nuveikti – „išmokys visko ir primins viską“, ką Jėzus yra pasakęs, o Jėzus yra pasakęs, ką yra girdėjęs iš Tėvo... Ar viskas, psichologiškai kalbant, tokioje „šeimoje“ yra gerai?

Nei Jėzui, nei Šv. Dvasiai tikrai nebuvo (ir nėra) problemų dėl savirealizacijos ar savarankiškumo. Švč. Trejybėje nėra konkurencijos ar varžybų dėl iškilimo aukščiau už kitus. Ačiū Dievui, kad Švč. Trejybėje – nemodernus pasaulis! O koks gi tuomet yra tasai pasaulis? Tas pats, kuriuo gyventi kviečiama ir Bažnyčia, ir kiekvienas iš mūsų: meilės pasaulis. Jėzus nesako, kas nori būti pirmas ar tapti tironu, laikysis mano principų. Jis sako: „Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio.“ Meilėje nesvarbu, kas pirmas sugalvojo dovanoti gėrį kitiems: pasigauta kito, ypač mylimo, mintis tampa sava. Jėzus, Sūnus, taip myli Tėvą, kad visa, kas Tėvo, yra tiesiog jo – Tėvo džiaugsmas yra jo džiaugsmas, Tėvo troškimai yra ir jo troškimai. Lygiai taip pat ir Šv. Dvasiai. Bažnyčia kviečiama pirmiausia ne ką nors nepakartojamo (visus šokiruojančio) padaryti ar visą pasaulį nustebinantį žodį pasakyti, bet mylėti Dievą ir Dievo mylimus žmones ta pačia meile, kaip juos myli Jėzus. Jei norime būti tikrai unikalūs, mylėkime. Tik šventieji kai kuo ypatingu nustebina pasaulį (kiti – tik suglumina?).

Kadangi šeima sukurta pagal Švč. Trejybės bendrystės paveikslą ir panašumą, panašus principas galiotų ir santykiams šeimoje: viršum visko viešpatauja meilė. Kiekvienas šeimos narys stengiasi ieškoti ir siekti to, kas gera kitam, kas kitą pradžiugintų. Meilė padaro tai, kad mylinčiųjų širdys susilieja, panašiai mąsto, trokšta. Tai juos daro laimingus, veda į ramybę. Vyras, kuris savo žmonos poreikius laiko savais, o žmona – vyro troškimus, turi visus šansus gyventi taikoje ir ramybėje. Vyras ar žmona tuomet gali sakyti: „Jei mane myli, atrasi, kad darydamas tai, ką patariu, džiaugsiesi. Tavo džiaugsmas užkrės džiaugsmu ir kitus šeimos narius, ir tavo mama (ar tėvas) tave mylės.“ Žmona ar vyras net gali nujausti ar žinoti, kaip kitas pasielgtų jo(s) vietoje. Žinoma, kiekvienas poroje turi savo vaidmenį, nors meilė padaro, kad viskas yra bendra. Evangelijoje matome, kad Tėvas taria meilės žodį, kuriuo gyvena Sūnus ir Šv. Dvasia.

Galbūt šeimoje tėvas turi malonę (dovaną) imtis iniciatyvos mokymo, tiesos ieškojimo klausimuose, o mama – labiau meilei tarp šeimos narių palaikyti, pakurstyti, atsiremiant į sveiką tėvo autoritetą? Tačiau kartais būtų sveika apsikeisti vaidmenimis (tėvui – įmerkti rankas į tešlą, o mamai – nuspręsti, kur kitą vasarą šeima praleis atostogas). Svarbiausia – visas savo dovanas ir talentus naudoti bendrystei išlaikyti, kad Dievo meilė ateitų ir apsigyventų poros bei visos šeimos širdyje: „Mes pas jį ateisime ir apsigyvensime.“

Šį sekmadienį, švęsdami Motinos dieną, prisiminkime savo brangiausias mamas, dėkokime Dievui už jas, pavesdami jas Jo Dvasios globai ir paguodai. Norėdami mamoms padovanoti ką nors nuostabaus, šios dienos Evangelijoje turime vieną idėją: visko mokydamiesi iš Šv. Dvasios, Dievo suasmenintos Meilės, prisipildysime tokios ramybės, kokios niekas pasaulyje negali suteikti, ir tuomet ją galėsime dovanoti mamoms. Būtent ramybės, kylančios iš taikaus sugyvenimo šeimoje, mamoms labiausiai ir stinga šių dienų lekiančiame, nes mažai mylinčiame, pasaulyje.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"