TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Jėzų džiugina ne tobulas, o mylėti trokštantis žmogus

2016 07 02 6:00

Paskui Viešpats paskyrė dar kitus septyniasdešimt du mokinius ir išsiuntė juos po du, kad eitų pirma jo į visus miestus bei vietoves, kur jis pats ketino vykti. Jis sakė jiems: „Pjūtis didelė, o darbininkų maža. Melskite pjūties šeimininką, kad atsiųstų darbininkų į savo pjūtį. Keliaukite! Štai aš siunčiu jus lyg avinėlius tarp vilkų. Nesineškite piniginės nei krepšio, nei autuvo ir nieko kelyje nesveikinkite. Į kuriuos tik namus užeisite, pirmiausia tarkite: „Ramybė šiems namams!“ (Lk 10, 1–5)

Praėjusio sekmadienio evangelija mums gražiai nupiešė ryžtingą Jėzaus, einančio į Jeruzalę nugalėti chaoso karaliaus (velnio), veidą. Tąkart jis išsiuntė pirm savęs pasiuntinius į vieną Samarijos (žydams nedraugiško regiono) kaimą paruošti, kur jam apsistoti, bet kaimo gyventojai atsisakė Jėzų priimti, nes šis keliaująs būtent į Jeruzalę. Jėzaus ryžto tai neužgesina, tačiau šis ryžtas nepasiduoda pykčiui ar kerštui.

Po tokios, sakytume, įvadinės patirties, Jėzus pirm savęs siunčia net 72 mokinius, tik ne po vieną, o po du, „kad eitų pirma jo į visus miestus bei vietoves, kur jis pats ketino vykti“ (Lk 10, 1). Jėzus ryžtingai žengia į Jeruzalę, bet labai keista, kad užsiima tokia sudėtinga organizacija, lyg kažko nerimautų dėl priėmimo – gal bando naujus metodus, kad būtų draugiškiau priimtas nei vakarykštę dieną Samarijoje? Jei jis jau toks ryžtingas, kodėl tiesiu taikymu ir greičiausiu transportu nevyksta į tą Jeruzalę?

Jėzaus ryžtas „nelimpa“ nei su mokinių rūstybe, nei su veiksmingomis susisiekimo priemonėmis: jo ryžtą paaiškina tai, ką jis liepia pasiųstiems mokiniams skelbti: „Ramybė šiems namams!“ Jėzus yra ryžtingas ramybei, taikai, sugyvenimui, trumpiau tariant – meilei – nešti! Meilė nėra nei priešų negailestingas pažeminimas, jų sunaikinimas, nei greitų rezultatų siekimas, nors, į ją pažvelgę Kryžiaus šviesoje, meilė yra pati ūmiausia priešo, t. y. velnio, naikintoja ir pati veiksmingiausia priemonė dangui pasiekti... Grįžkime prie mokinių. Jėzus juos siunčia po du ne šiaip sau: mokiniai jokios ramybės niekam neatneš, jei patys ja negyvens, jei patys nebus ryžtingai nusprendę kovoti su širdyje tūnančia rūstybe, su nepasitenkinimu dėl nepatogumų, dėl pakeleivio skirtingo ritmo, nuomonės, didesnio apetito, knarkimo ir pan. Dviese eiti pirma Jėzaus su ramybės misija – tai leisti Šv. Dvasiai tarp manęs ir kito tiesti atsivertimo, susitaikymo, atleidimo, gailestingumo tiltus.

Tik ramybe gyvenantis žmogus gali ja dalytis su kitais, jos gal mažiau turinčiais ir tokiu būdu paruošti kelią ramybės kunigaikščiui Jėzui. Galbūt Jėzus, atėjęs į jam „paruoštą“ vietą, rasdavo sudaužytų lėkščių ir sienas, išmargintas pomidorų ir kiaušinių žymėmis, tačiau, sužinodavęs, kad susivaidiję mokiniai visgi susitaikė ir atsiprašė šeimininkų, dėl to tik apsidžiaugdavo ir, kaip gailestingas tėvas, viską ne tik sutvarkydavo, bet ir dar labiau išgražindavo ir visus apipildavo gausiomis malonėmis? Gal! Jėzų džiugina ne tobulas, o mylėti trokštantis žmogus.

Galbūt tie pasiuntiniai esame ir mes patys? Jei nesame izoliuoti kokiame belangiame bokšte ar negyvenamoje saloje, greičiausiai bendraujame bent su kuo nors panašiu į mus: bendruomenėje, šeimoje, parapijoje ar kokiame draugų rate. Jei gyvendami su kitais siekiame taikaus, ramaus, gailestingumu paremto sugyvenimo, jau esame ramybės nešėjai, taikdariai, ruošiantys kelią Kristaus apsilankymui mūsų santykiuose ir aplink mus (kartais to nežinodami). Kristus, įkvėpęs sugyvenimo troškimą, yra pakankamai galingas pašalinti mūsų širdyje visoms kliūtims, trukdančioms taikiai sugyventi.

Priešingai, sąmoningas pasidavimas neapykantos dvasiai, bet kokia kaina lipimas per kitų galvas laikinam veiksmingumui pasiekti, mus daro ramybės drumstėjais, baimės ir keršto sėjėjais, ir Jėzus nebeturi prieigos prie mūsų. Trumpai tariant, imame darytis Jėzaus minimais vilkais. Tokiam vilkui gauja reikalinga tik jo interesams pasiekti; jis rūpinasi tik savimi ir savo pilvu. Avims, apie kurias kalba Jėzus, banda ar bendrystė reikalinga pirmiausia ne išgyvenimui ar apsisaugojimui nuo vilkų, o laimingam gyvenimui atrasti. Vilkiškas gyvenimo stilius žmonių bendruomenę veda į santykinai saugų, bet vis dėlto nelaimingą gyvenimo būdą. Toks nelaimėlis savo jėga ir baisiais dantimis tikrai niekam niekada jokios ramybės neatneš.

Žinoma, atsisakę vilko plėšrumo ir stiprumo, rizikuojame tapti lengvu grobiu kitiems vilkams, tačiau geri santykiai yra vienintelis kelias pasiekti ramybę, tapti laimingiems. Be to, avinėlis niekada nėra vienas – iš paskos eina gerasis Ganytojas, kuris avinėliui apginti yra pasirengęs net gyvybę atiduoti. Iš kitos pusės pažvelgus, mes jau esame taip sukurti, kad natūraliai (ar iš malonės) gyvename „po du“: vyras ir žmona šeimoje; vaikai ieško draugų; vienuolis trokšta visiškai atsiduoti Dievui... Lieka tik pasirinkti, kokiais „pasiuntiniais“ gyvenime norime būti.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"