TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Ji keičia žmogaus vidų

2016 05 15 10:08

Sekminėse įvyko pirmųjų tėvų slapčiausio lūkesčio „būsime kaip dievai“ dalinis išsipildymas, nes tik Šventoji Dvasia kiekvienam asmeniui gali grąžinti dėl pirmapradės kaltės prarastą vienybės su Dievu artumo džiaugsmą, kuris be mažiausios puikybės mus drąsintų tarti: „Nors nė vienas kūrinys savo būtimi negali prilygti Dievui, bet siekti Jį mylinčių bei klusnių vaikų išaukštinimo titulo yra kilniausias užsiėmimas“.

Neregėtas Dievo Dvasios išsiliejimas ant apaštalų, Bažnyčios gimimas ir jos išskirtinė pasiuntinybė vesti į išganymą žmoniją – esminio istorijoje proveržio pradžia, kuriai, kol žemė alsuoja gyvybe, nebus užsklandos. Kai prašome: „Dvasia, Viešpatie, nuženk“, – Ji nedelsia, ateina, nes būtent Ji pati mums įkvepia troškimus Ją kviesti, Jos ilgėtis ir ramiai paklusti Jos vedimui... Taigi dar prieš švenčiant Sekmines, tikinčiųjų širdyse nejučia atsinaujina Dvasios veikimas, suteikiantis tikėjimo šviežumą ir nušvintantį suvokimą, kad tik Ji tinkamiausiai mums atveria protą, kad be Jos malonės nepažinsime Jėzaus bei Jo mokymo, tebeklaidžiosime tamsybių akligatviuose, ir mums niekada nebus lemta išvysti saulėtųjų Tėvo namų. Bažnyčia neklaidingai skelbia: „Be Šventosios Dvasios negalima suprasti Jėzaus“.

Nors žmogus pašauktas vadovautis prigimtiniu sąžinės balsu, bet jį dažnai užgožia įsitraukimas į klastingų pagundų sūkurį, nes nereikia daug pastangų dėl klaidingo šunkelio išsukti iš tiesaus kelio. Net kai asmuo pradėjęs dusti rafinuoto melo pinklėse, ieško galimybių keistis, jam pačiam iš jų išsinarplioti darosi neįmanoma – reikia malonės spindulio, pranokstančio jo asmenines žmogiškąsias pastangas.

Šiuolaikinis autorius klausė ir atsakė: „Žinai, kas mane atvedė pas Dievą? Pasakysiu tau tai viena fraze: tai, ką vadiname prieštaravimu blogiui. Tai mane atvedė kaip vaiką už rankos“. Savo mintį jis taip praplėtė: „Žmonija prisitaikė prie visko, atrado būdą apsisaugoti net nuo maro bacilų... Bet imuniteto blogiui neįgijo. Ir toliau žmonės blogį suvokia kaip blogį, ir jis verčia juos graužtis. Šito kitaip nepaaiškinsi, kaip tik, kad egzistuoja gėrio lėmėjas, egzistuoja Dievas. Be Jo po kurio laiko prarastume blogio suvokimą“. Iš tiesų be pirmojo Dvasios impulso, padedančio suvokti blogio pragaištingumą, nebūtų kelio į teisingą savęs apkaltinimą ir atsivertimą.

Tik Tiesos Dvasia geba nuplėšti blogiui kaukę, atverti jo gudriai iškreiptą grimasą, jį demaskuoti (Jn 16, 8) ir parodyti naują kryptį – perėjimą iš mirties į gyvenimą. Ji tirpdo visus nuodėmingų įpročių ledus ir teikia dvasinį karštumą, nes Ji vaizduojama ne tik balandžio pavidalu, simbolizuojančiu taiką, ramybę ir, pasak šv. Augustino, paprastumą, bet Ji – ir ugnies simbolis. Todėl ne tik per Sekmines meldžiamės: „Ateik, Šventoji Dvasia, pripildyk savo tikinčiųjų širdis ir uždek jose savo meilės ugnį“.

Kiekvieno žmogaus gyvenime esti įvairių nelygumų. Pasitaiko, kad dėl budrumo stokos ar kitų priežasčių jį apima dvasinis drungnumas, ir jis jaučiasi netekęs pirmykščio polėkio laikytis Kristaus kelio... Čia vieni iš geriausių vaistų – kreipimasis į Viešpaties Dvasią tikint, kad Ji mus mato, girdi, supranta ir dega troškimu padėti. Šalia liturginių maldų naudinga melstis ir savais žodžiais: „Šventoji Dvasia, būk su manimi ir mano artimaisiais... Padėk pasiekti tai, ką man ir mums yra numatęs Tėvas. Padėk išgirsti, suprasti ir laikytis Kristaus žodžių...“ Taigi, jei su malda širdyje artinsimės prie Dievo, ir Jis tikrai artės prie mūsų (Jok 4, 8). Tada sugrįžimas į Dievo glėbį yra neišvengiamas.

Visada aktuali tiesa, bylojusi šv. Efremo Siro širdimi bei lūpomis: „Kaip šiluma ištirpdo kūno įšalą, taip Šventoji Dvasia – širdžių netyrumą. Kaip pavasarį veršiukai lakioja pirmai šilumai užplūdus, taip ir mokiniai, Dvasiai ant jų nužengus... Šiluma vėl išbudina mieguistos žemės krūtinę, o Šventoji Dvasia – Bažnyčią“.

Viena motina meldė Dievą išgydyti mažą jos sūnų, susirgusį leukemija. Ji daug meldėsi, bet, atrodė, kad Jis ją užmiršo... Ji vienu metu buvo beviltiškai sutrikusi, nežinojo kaip melstis, todėl ištiesė rankas į Jį ir tarė: „Esu Tavo“. Staiga jos pirštais, rankomis ir visu kūnu nutekėjo šiluma. Ji užliejo ir jos širdį. Atėjusi ramybė išsklaidė susirūpinimą. Ji pradėjo verkti, nes juto Viešpaties artumą: „Aš esu čia“. Į šią Jo meilę ji atsiliepė iš vidaus ją inspiruojančiu drąsiu veiksmu – ji priėjo prie sūnelio, uždėjo rankas ant jo, ir iš jos vidinė šiluma perėjo į sergantįjį... Berniukas atgavo sveikatą ir gyvenimą. Vėliau ji liudijo, kad Šventoji Dvasia visiškai pakeitė jos tikėjimą.

Perkeičianti ir gydanti Paraklito šiluma tenužengia ir ant mūsų. Viešpatie, padėk mums nuolat gyventi šia tiesa: „Kaip Dvasia myli Tėvą ir Sūnų, taip panašiai Ji myli mane ir mus visus“. Dieve, Dvasia, pripildyk mus savosios meilės, ir mums bus visko gana.

Jei pakvietėme Šventąją Dvasią į savo vidų ir tikrai norime, kad Ji mus mokytų ir įkvėpdama vestų, tada ne tik maldos metu, bet ir kitose gyvenimo aplinkybėse vis labiau suprasime: nors esame dieviškojo Menininko kūrybingiausi kūriniai, tačiau tam, kad mumyse tobuliau atsiskleistų visos Dievo dovanos, būtina ne jomis pasitikėti, o pačiu jų Davėju – Viešpačiu.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"