TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Jis Gedimino pilies bokšte kėlė Trispalvę, o į jo palikimąpasigviešė nepriklausomos Lietuvos valdžia.

2010 12 16 0:00

1919 metų sausio 1 dieną Vilniuje, Gedimino pilies bokšte, pirmą kartą buvo iškelta Lietuvos Trispalvė. Nors buvo praėję beveik metai, kai paskelbta Lietuvos Nepriklausomybė su sostine Vilniuje, tačiau nebuvo aišku, kieno reali valdžia: formavosi gausūs lenkų legionierių pulkai, būrėsi maištininkai po raudona vėliava, ir tik aštuonioliktųjų pabaigoje pradėta kurti Lietuvos kariuomenė. Mieste ir krašte tebešeimininkavo okupantai vokiečiai, kurie pagaliau 1919 metų sausio 1 dienos rytą nuleido savo vėliavą pilies bokšte ir ėmė trauktis iš miesto. Karininko Kazio Škirpos iniciatyva Vilniaus gatvėse pirmą kartą pasirodė atvirai apsiginklavusi dešimties Lietuvos karių grupė - karo valdininkai Petras Gužas ir Jonas Nistelis, kareiviai Stasys Butkus, Jonas Norvila, Romualdas Marcalis, Pranas Plauska, Albinas Rauba, Mykolas Slyvauskas ir Vincas Steponavičius. Grupė, nuvykusi prie Gedimino pilies, 15 valandą jos bokšte iškėlė didelę Trispalvę. Tai daryta paskubomis, kad savo vėliavos nesuspėtų iškelti lenkai arba raudonieji. Šio iškilmingo įvykio akimirka buvo pagerbta šautuvų ir revolverių salvėmis, triskart sušukta "Valio, Lietuva!", išsibučiuota. Katedros aikštėje gausiai rinkosi žmonės, stebėjosi dar nematyta spalvinga vėliava.

K.Škirpa sakė, kad atliktas istorinis žygdarbis: po kelių šimtmečių nelaisvės senosios sostinės pilyje iškelta nepriklausomos Lietuvos vėliava. Prie pilies buvo palikta ginkluota garbės sargyba. Pirmosios sargybos viršininku buvo paskirtas J.Nistelis. Trispalvė plevėsavo iki sausio 6 dienos, kai Vilnių užėmė iš Rytų atslinkusi bolševikų armija.

Čia paminėtas karys V.Steponavičius (1898-1958) buvo baigęs Voronežo lietuvių gimnaziją, vėliau studijas tęsęs Rygoje, Prahoje, Vienoje. Kaip talentingas dramos aktorius jis dirbo įvairiuose teatruose Lietuvoje ir Estijoje. Domėjosi visais menais ir buvo sukaupęs įspūdingą paveikslų kolekciją.

Lietuvos savanoris, 1918 metais Gedimino kalne kėlęs Trispalvę, Stalino "troikos" 1951 09 15 buvo nuteistas, o paveikslų kolekcija konfiskuota. V.Steponavičiaus žmona, iškili Kauno ir Šiaulių dramos teatrų aktorė Antanina Leimontaitė-Steponavičienė, jų dukra Antra Vincė Karosienė po vyro ir tėvo mirties netapo kolekcijos paveldėtojomis. Kolekcija atsidūrė okupantų prisiplėštų vertybių sandėlyje - Lietuvos muziejų fonde. Atsiimti pagal palikimą dukrai priklausančią kolekciją per besikartojančius teismus bei išlikusius sovietinių muziejų fondų sargybinius iki šiol nesisekė.

Kaip paskelbė 2010 metų spalio 28 dieną "Lietuvos žinios" rašinyje "Pravėrusi vogtų vertybių fondą", A.V.Karosienei Vilniaus apygardos teismas priteisė per 600 tūkst. litų kompensaciją už okupacinės valdžios nusavintą 27 paveikslų tėvo kolekciją. Tai galėjo būti ne tik šios narsios moters, bet ir visos valstybės, kurioje įteisinti neteisingumas ir teisinis nihilizmas, nors ir mažas, tačiau žingsnelis teisingumo link. Tačiau, - kur tau!

Nepriklausomos Lietuvos valstybė, atstovaujama LR vyriausybės, Vilniaus apygardos teismo sprendimą apskundė Apeliaciniam teismui. Tokį elgesį reikia suprasti taip: okupantų nusavinimas teisėtas, nes "troika" negalėjo suklysti!!!

Artėja sausio 1-oji - Lietuvos vėliavos diena. Tą dieną įprasmino narsių vyrų dešimtukas, tarp kurių buvo ir V.Steponavičius. Apmaudu ir skaudu, kad jo kolekcijos teisėta paveldėtoja dukra turi dešimtmečius bylinėtis su nepriklausomos Lietuvos valdžia, kuri pasigviešė į savanorio, okupantų dukart teisto politinio kalinio palikimą.

Apeliacinį skundą padavęs asmuo turi teisę atsisakyti skundo iki baigiamųjų kalbų, jei skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, - iki skundo nagrinėjimo iš esmės pabaigos, o taikiai gali pabaigti bet kurioje proceso stadijoje.

Lieka viltis, kad Vyriausybė garbingai užbaigs užsitęsusį, akivaizdžiai teisiškai ir moraliai esantį ieškovės pusėje, bylinėjimosi procesą.

 

Algimantas ZOLUBAS

 

 

Raportas

 

Lietuvos Centrinis valstybinis archyvas

F. 930, ap. 5, b. 1951, l.21

(kalba netaisyta, gen. VVejtko - turbūt nebuvo raidės W)

Petras Gužas (1892-1945)- pulkininkas, Lietuvos kariuomenės savanoris nuo 1918 11 23, Vilniaus komendantūros adjutantas.

Vincas Steponavičius (1898-1958)- žymus dramos aktorius, Lietuvos kariuomenės savanoris nuo 1918 12 25.

Šis dokumentas - raporto Kariuomenės Teismo pirmininkui ištrauka - publikuojamas pirmą kartą.

"... 1919 mt. sausio 1 dieną apie 15 valandą Vilniaus komendantūroj buvo gauta žinia, kad vokiečiai nuima nuo Gedimino kalno bokšto savo vėliavą ir žinant, kad, greta mūsų kariuomenės, Vilniuj organizuojasi lenkų legionai, kurių skaičius tuo laiku buvo daug didesnis už mūsų kariuomenę, tad buvo baimės, kad lenkai nepasinaudotų patogiu momentu ir neiškeltų ant bokšto savo tautinės vėliavos.

Išeinant iš šių samprotavimų, komendanto padėjėjas karininkas (dabar gener. štabo pulk. leitenantas) Škirpa įsakė man skubiai vykti į Tautos Tarybos rūmus, Jurgio prospekto 13 nr., ir išgauti ten tautinę vėliavą, su kuria vykti į Gedimino kalną, gi jis pats vežiku nuvyko už Žaliojo tilto į artilerijos kareivines, kur buvo sutalpinti komendantūros savanoriai, paimti keletą savanorių prie bokšto sargybai nešti.

Išgavęs iš Tautos Tarybos rūmų prievaizdos p. Adomaičio gražią, didelę, kokių 3 metrų ilgio, tautinę vėliavą ir su ja prie Gedimino kalno nuvykau, kur greitai atvyko komendanto pad. karininkas Škirpa su 6 savanoriais sargybiniais ir karo vald. Nisteliu, kuris buvo skiriamas sargybos viršininku. Visi nuėjome pas pilies sargą ir, pasisakę kas mes per vieni, pareikalavome atrakinti bokšto duris. Sargas tai padarė noriai. Tada karininkas Škirpa, aš ir savanoris Steponavičius Vincas (dabar dramos artistas) triese užlipome ant bokšto ir, pririšę prie esančio viršuj bokšto stiebo vielos, vėliavą iškėlėme viršun. Karo valdininkas Nistelis su likusiais savanoriais buvo paliktas apačioj prie bokšto sergėti, kad kas nors neįsiveržtų ir nesutrukdytų mūsų darbo, nes mums trims užlipus ant bokšto, prie Katedros aikštės susirinko didžiausia žmonių minia, žingeidaudamasi kieno vėliava užplėvesuos - lietuvių ar lenkų, ar net bolševikų. Visuomenės tarpe buvo baimės, kad tuo momentu gali pasinaudoti bolševikai, nes vokiečiams iš Lietuvos traukiantis - paskui slinko rusų bolševikai, kurie tuo laiku jau nepertoliausiai nuo Vilniaus buvo. Pačiame Vilniuje irgi slaptai organizavo savo būrius iš grįžtančių iš Vokietijos rusų belaisvių.

Iškėlus vėliavą, komendanto padėjėjas pasakė atatinkamą tam svarbiam momentui prakalbą ir, pagerbimui šio reikšmingo mūsų tautai ir besikuriančiai valstybei įvykio, buvo padarytas šūviais saliutas.

Prie pilies bokšto vėliavą sergėti buvo palikta sargyba iš 6 savanorių ir sargybos viršininko karo valdininko Nistelio.

Tuojaus po pakėlimo vėliavos, Vilniaus gatvėse pasipildė legionistai ir tame pačiame Jurgio prospekte įsteigė savo karo vadovybę su generolu VVejtko priešaky.

Žinant, kad Gedimino kalno bokšte randasi mūsų sargyba, lenkai jokių kėsinimusi užimti kalną ir iškelti savo vėliavą nedarė.

Mūsų tautinė vėliava plevėsavo ant Gedimino kalno iki sausio 6 dienos, kol bolševikai paėmė Vilnių ir sudraskė ją, palikdami tik raudoną spalvą."

 

Kapitonas GUŽAS

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"