TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Jonas Kauneckas, Panevėžio vyskupas: "Apie sergančią žiniasklaidą"

2007 04 21 0:00

Lietuvių tautai nuo seno įprasta pagarba spausdintam žodžiui. Dėl spaudos tūkstančiai lietuvių paaukojo gyvybę, laisvę, sveikatą... Dauguma lietuvių visada tikėjo, kad tas žodis ne mažiau teisingas kaip pats Šventasis Raštas. Buvo vertinamas ir žodis, nuskambėjęs per radiją ar televiziją.

Žiniasklaidą labai vertina ir visa Katalikų Bažnyčia, kuriai itin rūpi įtaka žmonėms. "Bažnyčia žino, kad socialinio bendravimo priemonės, tinkamai naudojamos, labai naudingos žmonijai, nes labai padeda žmonių tobulinimui" (II Vatikano Susirinkimo dekretas apie socialinio bendravimo priemones, 2).

Dėkoju Dievui, kad Lietuvoje yra daug geros žiniasklaidos. Tai ne vien religinė spauda, religinės radijo ir televizijos laidos, ne vien kultūriniai laikraščiai ir žurnalai, ne vien kultūrinės laidos per radiją ir televiziją.

Bažnyčia nurodo geros žiniasklaidos kriterijus: "Suprantama, žmonių visuomenė turi teisę į informaciją. Tačiau teisingas šios teisės naudojimas reikalauja, kad informacija visada būtų teisinga ir išsami, padori, kad šventai saugotų moralės dėsnius ir žmogui priklausiančias teises bei jo orumą, tiek žinias renkant, tiek ir jas skelbiant, nes ne kiekvienas žinojimas yra naudingas."

Atrodytų, šių kriterijų nesilaikant žiniasklaidos reitingai dabar katastrofiškai smunka? Susidomėjęs klausiausi apie tai diskusijų laidoje "Žiniasklaidos anatomija" per "Žinių radiją" balandžio 15 d. vidurdienį. Pamaniau: ne, neturiu teisės būti abejingas! Man ir mano tikintiesiems, su kuriais pasikalbu, skauda, kad viešai tariamas ir rašomas žodis taip dažnai nuvertinamas.

Blogio ieškojimu užkrečiama tauta

Jau prieš septynerius metus bandžiau per Šiluvos atlaidus kalbėti minioms apie lietuvių žiniasklaidos degradavimą, nors tada dar ji reitinguose užėmė pirmąją vietą... Jau tada "Naujajame židinyje" (2000 m. Nr.6) patyręs žiniasklaidos analitikas Kęstutis Girnius rašė: "Lietuvos žiniasklaida išgyvena didelę krizę. Ji bulvarėja, vis mažiau rūpinasi pateikiamos informacijos tikslumu. Sąjūdžio laikais kilę lūkesčiai nepasiteisino - spaudos suklestėjimas baigėsi nuosmukiu. Akivaizdūs žiniasklaidos trūkumai - perdėtas dėmesys smurtui, seksui, sportui, paviršutiniškumas, sensacijų vaikymasis." Tuo metu visus mus sukrėtė "Lietuvos ryte" neva mediko patyčios iš sergančio tokio švento Popiežiaus Jono Pauliaus II. K. Girnius tada klausė: gal tokia informacija tiktų balandžio 1-ajai? Gal? Dieve mano, populiariausiu save laikantis leidinys vargiai tinka balandžio 1-osios melui ar pokštams! - kalbėjau aš tada. Baisu ir tiesiog skauda širdį. Juk tuo visko juodinimu, vien blogio ieškojimu užkrečiama visa tauta. Tada sakiau, kad būtina melstis už žiniasklaidą, keliais eiti apie altorių Šiluvoje...

Santuoka tampa vis trapesnė

Šiandien vėl bandau į problemą pažvelgti per žiniasklaidos ir Bažnyčios bendravimą. Nes pastebimas padidintas dalies sparčiai bulvarėjančios žiniasklaidos dėmesys tikriems ir tariamiems dvasininkų nuopuoliams, kaip taikliai apie tai užsiminė Kauno arkivyskupas savo velykiniame laiške. Įžvelgiu keletą priežasčių.

Žiniasklaidoje įrodinėjama, kad dėl visko kaltas celibatas. Vokiečių publicistas Peteris Seewaldas sako: "Niekas taip nesiutina žmonių, kaip celibato klausimas" (Šv. Tėvas Benediktas XVI, tada kardinolas Josephas Ratzingeris, "Žemės druska"). Kardinolas J.Ratzingeris atsako: "Turime suvokti, kad celibato krizės laikai yra ir santuokos krizės laikai. Juk šiandien susiduriame ne tik su celibato laužymu - pati santuoka, kaip visuomenės pamatas, darosi vis trapesnė... vis labiau naikinama... Panaikinę celibatą praktiškai tik susidurtume su nauja išsiskyrusių kunigų problema. Evangelikų Bažnyčiai tai ne naujiena... Jei viena ištikimybė neįmanoma, tai nebelieka nė kitos." "Tikrasis klausimas yra tikėjimo krizė, o dėl vadinamojo atpančiojimo (nuo celibato) negautume nei geresnių, nei daugiau kunigų, tik bandytume nuslėpti tikėjimo krizę."

Pirmiausia aišku: reikia, "kad kunigai šviestų kaip Kristaus švyturiai" ("XXI amžius", 2007 m. kovo 23 d.), kunigas - tikinčiųjų dvasios vadas - turi būti itin pavyzdingas. Gal todėl žurnalistai taip jautriai reaguoja į kunigų suklydimus? Gal žurnalistams tiesiog baisu, kai kunigo rūbą suteršia nuodėmė?

Bet kunigų dvasios katastrofos ar tragedijos - tik išimtis. Žurnalistai visoje Lietuvoje randa vos keletą kunigų, tikrai ar tariamai įsivėlusių į nuodėmę, tai sudaro vos 0,5-1 proc. kunigijos. Daugių daugiausia tokių galima rasti 5-7 proc., tuo metu vedybų priesaiką sulaužo bene 72 proc. Jei nuodėmė, celibato laužymas, nejautrumas žmonėms ir kitos blogybės kunigijoje būtų dažnas reiškinys, visi apsiprastų, niekas tuo nebesidomėtų, kaip kad niekas nebesidomi net penktą kartą išsiskyrusiaisiais.

Visuomenėje daug piktumo

Turbūt pastebėjote, kad visada bandau ištiesti ranką ir suklupusiam broliui ar sesei, juos ginti, net jei dėl to būnu išjuoktas ar paniekintas. Mes, tikintieji, privalome laikytis Jėzaus mokymo: "Kas be nuodėmės, tegu pirmas meta akmenį." Dievas nenori nė vieno žmogaus pražūties, trokšta visų prisikėlimo. Ir nusidėjęs kunigas, kaip ir visi žmonės, gali ir privalo taisytis ir gali tapti šventas. Tokia amžina visiems duota galimybė Jėzaus atpirkimu. Be to, Jėzus moko, kad nusidedančiojo serga dvasia, jis yra ligonis. O ligoniams reikia gydytojo. Dažnai reikia ne tik dvasios, bet ir kūno gydymo (alkoholio, narkotikų, seksualinės priklausomybės atvejais). Žiniasklaidai neįsikišus toks gydymas vyksta sėkmingiau.

Kodėl viso šito nepastebi, nepaiso ar nesupranta kai kurie žurnalistai ir redaktoriai? Minėtas Vatikano II dokumentas sako: "dažniausiai pelno sumetimais". Be to, mūsų visuomenėje dabar labai daug piktumo. Ko gero, žiniasklaida pasiduoda tai bendrai brutalumo nuotaikai.

Kitas dalykas - sensacijų ieškojimas, pataikavimas žemiausiems skaitytojų ar žiūrovų jausmams. Bet tada žurnalistika degraduoja. Tai labai teisingai buvo pabrėžta diskusijų laidoje "Žiniasklaidos anatomija" per "Žinių radiją". Žiniasklaidos kūrėjai neturi užmiršti, kad "informuodami, skatindami bei įkvėpdami jie gali vesti žmoniją arba tiesiu keliu, arba į pražūtį." Anot rusų rašytojo Konstantino Paustovskio, kiekvienas kūrėjas turi žinoti, kad tikra kūryba daro žmonių akis įžvalgesnes, daro žmones geresnius, padeda žmonėms pakilti. Kitaip žurnalistika ar literatūra ima degraduoti.

Stebina ir skaudina nesąžiningumas

Norėtųsi, kad visi žurnalistai ir redaktoriai būtų sąžiningi ir jautrūs žmonėms. Minėtoje laidoje ("Žiniasklaidos anatomija") buvo kalbama apie žurnalistų bendravimą su žmonėmis. Paskambina ar prisistato asmeniškai žurnalistas ir klausinėja. Ne visada tie klausimai lyg tardytojo. Rodos, neutralūs, nekalti klausimai. Tokie pat ir atsakymai. O skaitai straipsnį ar žiūri televiziją ir nebeatpažįsti savęs. Kokia nors mintis įdėta į tokį kontekstą, kad atrodo visai priešinga, negu buvo pasakyta. Ir klausimai dažnai visai nebe tie, kuriuos girdėjai. Tai ir atsakymai į juos skamba juokingai ar net neprotingai. Stebina ir skaudina toks nesąžiningumas ir nekultūringumas. Antai "Panevėžio ryto" redaktorius savo žodyje rašo apie kunigo ir jo draugės istoriją. Pagal jį vyskupas "patingėjo" pažiūrėti pro langą. Atseit, vyskupas "sąžinės ir gėdos neturi". Net nusikvatojau perskaitęs: pro jokį vyskupo langą minėto kiemo neįmanoma matyti. Kita vertus, argi vyskupas turi būti koks gatvės seklys ir atpažinti visų 90 vyskupijos kunigų mašinas? Redaktorius neturėtų svaidytis tokiais piktais ir nekultūringais kaltinimais. Ar tai išsilavinusio, mandagaus žmogaus, gerbiančio save ir kitus, intelektualo mintys?

Ar pastebi klaidas skaitytojai

Neišprusimo ir nesąžiningumo faktų mūsų šiandienėje žurnalistikoje labai daug. Žiūrėk, kunigas važinėja kelių dešimtmečių senumo mašina, o žurnalistai skelbia: "naujutėlė, prabangi". Kad ir garsioji žurnalistė Lavastė. Katalikų kunigų, laužančių celibatą, skaičių ji nurodo netgi didesnį už viso pasaulio katalikų kunigų skaičių, arba JAV vedusių kunigų ji randa daugiau, negu jų iš viso JAV yra ("Lietuvos rytas", balandžio 14 d.)... Jai kalbėjau, kad apaštalas Petras išsigynė Jėzaus, o ji rašo... Paulius.

Pastebėjus tokių faktų pasidarė nepaprastai įdomu: kaip tai vertina skaitytojai? Ar jie pastebi klaidas, vulgarumą, nekompetentingumą, išsilavinimo stoką? Ar aklai tiki korespondencija? Nutariau bent kartą pažvelgti į komentarus. Prisiverčiau, nes dažnai komentaruose vulgarybės. Ir žinote, maloniai nustebau: gal kokie 90 proc. komentatorių pasipiktinę straipsniu, kuriame tendencingai puolama Bažnyčia. Net pagailo Lavastės: nepastebėjau nė vieno ją pagiriančio komentaro.

Ne kartą esu viešai žavėjęsis ir stebėjęsis Lietuvos žmonėmis: jie mąsto, jie pastebi, kas tikra ir kas dirbtina. Daugelis skaitytojų pabrėžia mintį, kad vien purvo ieško ir viską išpurvina nešvaraus gyvenimo žurnalistai. Liaudis pasakoja tokį atsitikimą. Kaimo jaunuolis apvogė parduotuvę. Net arklys nepavežė visų pavogtų daiktų, todėl dalį paslėpė miškelyje. Grįžusį tėvai paklausė: "Kodėl tiek mažai?" - "Miške paslėpiau". - "Kvaily, neberasi, dabar visi vagys!"... Liaudies išmintis ir sako: vagiui visi vagys; kuo pats kvepia, tuo kitus tepa...

Šią mintį baigdamas noriu padėkoti Lietuvos žmonėms už supratingumą, už jautrumą tiesai. Lietuva niekada nepritrūksta mąstančių žmonių. Joje visada gausu kilnaus jaunimo, gražių šeimų. Juk kunigams (net ir vyskupams) nuolat tenka laiminti ištikimąsias šeimas sidabrinio, auksinio ir net deimantinio jubiliejaus proga. Deja, tokia ištikimybė taip retai atsispindi mūsų žiniasklaidoje.

Bažnyčia pabrėžia: renkant ir skelbiant informaciją, "kad neatneštų daugiau žalos negu naudos, turi būti ištikimai laikomasi moralinių dalykų, deramos pagarbos".

Kiekvienas žmogus turi teisę į privatų gyvenimą. Ir niekas neturi teisės kaltinti žmogaus, kol jo kaltė neįrodyta - tai nekaltumo prezumpcija. O kiek kartų žiniasklaida apkaltina ir to neįrodžius net neatsiprašo. Taigi atsitikus nelaimei, įvykus nusikaltimui ar kam suklydus niekas neturi teisės lįsti į asmeninį žmogaus gyvenimą. Tokiais atvejais gal geriau visiškai nekalbėti su žurnalistais.

Taip daryti verčia liūdna patirtis. Mano mintys ne kartą buvo iškraipytos, problemos kelis kartus padidintos, jomis tiesiog mėgaujamasi, jų paliesti asmenys įskaudinti. Žurnalistai ir net redaktoriai jau gali be sąžinės graužimo ir be jokios atsakomybės žmogų išvadinti nusikaltėliu, degradavusiu, debilu ar tinginiu. Nebaudžiami knaisiojasi po asmeninį gyvenimą, remiasi gandais "viena boba sakė" ar net patys kuria juos, fantazuoja ir skelbia visai Lietuvai, kaip tai daroma Jonaičių šeimos tragedijos atveju. O juk auga vaikai! Kaip reikės jiems gyventi, galima sakyti, visiems parodytais apatiniais?

Žurnalistams nebėra jokių stabdžių: bet kada ir bet kam drįsta skambinti, įsiveržti į bet kokią įstaigą, šeimą, kaimą, kaip šunį vaikosi kokios nors bėdos ištiktą žmogų. Ima save įsivaizduoti aukščiausiais teisėjais, moralės saugotojais, nors jų tikslai visai kiti. O tai jau visiška degradacija.

Siekiant padėti žiniasklaidai pakilti kartais reikia pasakyti žurnalistams: "ne jūsų reikalas" ir užtrenkti duris. Šitaip elgtis kviečiu visus Lietuvos žmones. Gydykime, būtinai gydykime sergančią žiniasklaidą!

Žinoma, per savo istoriją ir Bažnyčia turėjo trūkumų. Taip yra dėl to, kad Šventąją Bažnyčią, Jėzaus įsteigtą Bažnyčią, sudarome mes, nuodėmingi žmonės. Senas bažnytinis posakis: "Ecclesia sancta, simul peccata" (Bažnyčia šventa, kartu nuodėminga). Todėl visada turime melstis vieni už kitus, už visus Bažnyčios narius, už visus žmones ir už žiniasklaidą.

Bažnyčia visada išlieka atvira problemų, klaidų taisymui. Pats Jėzus Kristus nurodo priemones nusižengimams taisyti. Su nusikaltusiu jis liepia kalbėtis prie keturių akių. Jei nesitaiso, reikia kalbėtis prie vieno ar dviejų liudininkų. Jei ir tai negelbsti, pranešti bendruomenei. Tačiau pranešimai apie blogybes turi būti ne anoniminiai, t.y. būtina kreiptis į vyresnįjį ar vyskupiją asmeniškai arba raštu, nurodyti savo pavardę, adresą, telefoną. Anoniminiai signalai yra beverčiai. Pranešusį asmenį Bažnyčia privalo laikyti paslaptyje.

Ar nereikėtų tokio bendravimo pasimokyti ir žiniasklaidos darbuotojams? Visų Lietuvos žmonių noras ir uždavinys - daryti visą mūsų aplinką geresnę, teisingesnę. Dievas tepadeda visiems.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"