TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Jungiasi bėdų prispaustos partijos

2013 02 26 6:00

Darbo partijos ir partijos "Tvarka ir teisingumas" tarybos savaitgalį beveik vienbalsiai pritarė partijų susijungimui. Veiksnių ir motyvų, skatinančių partijas vienytis, yra daugiau nei abejonių ir kontrargumentų. Tačiau partijos klysta, jei tikisi, kad susivienijusios jos ne tik išspręs savo vidines problemas, bet ir išlaikys rinkėjų skaičių, lygų dabar egzistuojančių dviejų partijų rinkėjų sumai: kai kurias problemas paveldės naujoji partija, o rinkėjų ji turės gerokai mažiau.

Kita vertus, naujoji partija, jei bus priimti sėkmingi sprendimai, turės tai, ko stokoja dabartinės, - perspektyvą, o gal net kokią nors ideologiją. Mat abiejų partijų jungimosi metu vyks diskusija dėl programinių nuostatų. Iki šiol abi partijos iš esmės vadovaujasi ne programomis, o populistiniais šūkiais. Jų programos, veiklos principai ir stilius yra pažymėti lyderių Viktoro Uspaskicho ir Rolando Pakso charakterio bruožų: jų kalbų, interesų, įgeidžių bei įnorių. Štai dabar abi partijos (tiksliau, abu lyderiai, nes partijų narių nuomonė čia mažai ką reiškia), vos sudariusios valdančiąją koaliciją, puolė ne prie darbų, savo idėjų įgyvendinimo, o iškart ėmė rengtis naujiems rinkimams. Tai ciniškas požiūris. Apie rinkėjų valios, jų lūkesčių įgyvendinimą nėra jokios kalbos. Kita vertus, tai tipiška šioms partijoms: valdžia joms yra tikslas pats savaime.

Vis dėlto yra galimybė, kad partijų jungimasis išeitų į naudą ir pačioms partijoms, ir Lietuvos politinei sistemai. Tačiau ši galimybė iškart buvo gerokai sumenkinta, svarstymų pradžioje užsiminus apie būsimą lyderių rotaciją. Žinoma, klausimas, kaip du prie vienvaldystės per daugelį metų įpratę lyderiai dalysis valdžia, yra ir svarbus, ir intriguojantis. Tačiau juo pradėti diskusijas buvo didžiulė klaida, jei nepasakyti - kvailystė. Tik iš pirmo žvilgsnio rotacija būtų labai demokratiškas ir tarytum visus tenkinantis sprendimas. Tačiau iš esmės tai atskleidžia gana primityvų ir vėl cinišką požiūrį. Jeigu kalbama apie rotaciją, matyt, iš karto žinoma, ir kas tokie bus rotuojami. Tad kokia vieta čia lieka vidinei partijos demokratijai, programinėms nuostatoms ir joms įgyvendinti? Būtų žalinga net pačiai partijai, jei tokia rotacija vyktų ne pagal politinės situacijos poreikius, rinkimų rezultatus, o automatiškai pagal iš anksto numatytą planą. Jei sukantis iš padėties bus kalbama ne apie asmenybes, o vienos bei kitos šalies pakaičiui deleguojamus atstovus, tai reikš, kad partijos liks de facto nesusijungusios ir viskas daroma vien dėl akių, stengiantis paskleisti miglą ir nuslėpti sunkumus, su kuriais partijos susiduria. Galų gale kaip tokį cirką įvertintų rinkėjai, kurie iki šiol buvo V.Uspaskicho arba R.Pakso šalininkai? Tokia rotacija, primenanti kaimynės valstybės lyderių kaitą, taptų (ir jau tapo) patyčių objektu.

Šioms partijoms bendra yra tai, kad jas abi galima laikyti vieno žmogaus partijomis, tačiau tai ne vienintelis dalykas, kuris jas sieja. Dar per 2000 metų rinkimus svarbiausi šio susijungimo veikėjai priklausė vadinamajam Naujosios politikos blokui: Naujajai sąjungai tada vadovavo Artūras Paulauskas, su kurio partija į rinkimus ėjo V.Uspaskichas, o R.Paksas tada buvo Lietuvos liberalų sąjungos lyderis. Naujosios politikos blokas nebuvo vykęs darinys, tačiau jis ir tada turėjo tą pačią prasmę kaip ir dabartinis partijų susijungimas: sudaryti atsvarą konservatoriams ir LDDP (šiuo metu - socialdemokratams).

Abi partijos pastaruoju metu susiduria su rimtomis problemomis. Virš Darbo partijos pakibo Damoklo kardas vykstant juodosios buhalterijos teismo procesui, ir galbūt partija suinteresuota susijungimo būdu sumėtyti pėdas, kad išvengtų likvidavimo. Jos populiarumas tirpsta it pavasario sniegas. "Tvarka ir teisingumas" išsisėmė ir per kitus Seimo rinkimus greičiausiai neperžengtų 5 proc. barjero, o šios partijos lyderis vis dar negali užimti politinio posto Lietuvoje.

Žinoma, praeityje lyderių keliai ne kartą buvo išsiskyrę, jie ne kartą buvo susikibę. R.Paksas kitados buvo konservatorius, konservatorių partijos valdybos pirmininkas, paskui vadovavo Lietuvos liberalų sąjungai, kol galiausiai įkūrė savo partiją, pasisakančią už tvirtos rankos politiką, tačiau aktyviai globojančią korupcija įtariamus savo pačios narius. Dabartinis "darbietis" A.Paulauskas kilus prezidentiniam skandalui buvo svarbiausias R.Pakso apkaltos organizatorius. 2006 metais tuometis socialliberalų lyderis A.Paulauskas paskelbė, jog V.Uspaskichas ir R.Paksas yra užsienio specialiųjų tarnybų instrumentai. Tačiau politiniams perėjūnams kokie nors principai ar praeities rietenos, žinoma, nėra kliūtis sudaryti sąjungą, jei iš to galima išpešti naudos.

Kol partijai vadovauja jos įkūrėjas ir nė karto nėra pasikeitęs lyderis, vargu ar galima kalbėti, kad tokia partija pastatyta ant tvirto pagrindo ir yra būtina politinės sistemos dalis. Dviejų partijų susijungimas, jei šis projektas būtų sėkmingas, būtų naudingas Lietuvos politinei sistemai, verstų rinkėjus atidžiau įvertinti savo pasirinkimą. Žinoma, ne vienas rinkėjas, įpratęs balsuoti "už Uspaskichą" arba "už Paksą", gali nusivilti naujuoju junginiu ir savo balsą atiduoti, pavyzdžiui, socialdemokratams, kurie nepaisant galimo koalicijos partnerių susijungimo liks dominuojančia jėga šios kadencijos Vyriausybėje.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"