TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Juoda praeitis, įvyniota į Trispalvę

2015 10 22 6:00

Prieš 60 metų, lapkričio 2-ąją, Kaune, buvusiose Karmelitų kapinėse, kurios sovietmečiu buvo paverstos Ramybės parku, surengta pirmoji okupuotoje Lietuvoje atvira politinio protesto akcija. Milicija žiauriai susidorojo su jos dalyviais. Buvo daug sumuštų, studentai išmesti iš aukštųjų mokyklų, kiti žmonės – iš darbo.

Kapinės po kurio laiko sulygintos su žeme, sunaikinti Lietuvos nepriklausomybės kovų savanorių kapai, į Aukštųjų Šančių kapines išvežti lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno palaikai. Jų vietoje pastatyti vadinamieji keturi komunarai, tarpukario Lietuvos politiniai nusikaltėliai. Tas paminklas buvo be galo išraiškingas: drambloti vyrai susikabinę, lyg nepaeitų, o vienas iškėlęs ranką. Kauniečiai apie šį monumentą sakydavo: „Prisigėrę gaudo taksi, bet jau tiek metų niekas nesustoja...“

Kodėl rašau apie tą praeities šmėklų istoriją?

Kauno rajone nuo pavasario vyksta šmėklų meto pagerbtuvės. Žmonėms brukamas į Trispalvę įvyniotas sovietinis jubiliejus – rajono įkūrimo 60-osios metinės. Pompastiškai ir veidmainiškai rodoma, kad per tuos metus pakaunės kraštas tapo šviesus, turtingas ir laimingas. Pinigai švaistomi tūkstančiais, nesidrovima aukos vienareikšmiai „paprašyti“ ir rajono verslininkų.

Prisiminkime, kokie buvo 1955-ieji. Aktyvi partizanų kova paskandinta kraujyje, didelė dalis šviesuomenės, ūkininkų ištremta, likusieji kaimuose suvaryti į kolchozus. Dar 1950 metais Lietuvoje panaikinti valsčiai – tikrosios savivaldos atrama, ir Rusijos pavyzdžiu sudaryti rajonai. 1955-aisiais buvusioje Kauno apskrityje jų veikė trys: Vilijampolės, Panemunės ir Vilkijos.

Ir štai liepos 1-ąją nutinka tas dabar pompastiškai minimas įvykis: LSSR Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo įsaku Vilijampolės ir Panemunės rajonai sujungiami ir pavadinami Kauno rajonu. Kokia pagarba popiergaliui, paženklintam penkiakampės žvaigždės, kūjo ir pjautuvo spaudu, bet nieko nelėmusiam vargšo kolchozniko gyvenime. Pasikeitė teritorijos ribos, tačiau priespauda, alkanas būvis ir net to meto kaimo žmogaus „uniforma“ liko tokia pati – vatinka, nenusakomos spalvos vatinė šimtasiūlė, kurią kasdien vilkėdami vyrai ir moterys ėjo lažą, gaudami už metų darbadienius, kaip sakoma tų metų dainoje, maišą pelų.

Tai ką gi mini Kauno rajono socialdemokratų elitas, prašmatniojo mero Valerijaus Makūno svita? Gal dar vieną sukaktį – kukurūzmečio aušrą Lietuvoje?

Sovietų Sąjungoje tada (kaip ir prieš tai, ir vėliau) stigo maisto. Būtent 1955-aisiais SSKP generalinis sekretorius Nikita Chruščiovas „užsikrėtė“ idėja, kad išsigelbėjimas – kukurūzai. Nusiuntė agronomus į Jungtines Amerikos Valstijas, kurias ketino „pavyti ir pralenkti“, kad šie pasimokytų auginti stebuklingąją kultūrą. O Lietuvos kaimas prie naminukės jau dainavo: „Kukurūzai – lašiniai, kukurūzai – pienas, kukurūzų prisiėdęs nenustips nė vienas...“

Šis žaliasis pašaras neišgelbėjo nei Sovietijos, nei Kauno rajono. Kaimas skurdo, abiturientai buvo verčiami likti kolchozuose, moterys sugrubusiomis rankomis kamavosi runkelių „normose“, fermose melžė perkarusias karves. Ta baisioji komunizmo bacila sėjo vagysčių, girtavimo, apsileidimo, bedievystės sėklą. Jos ataugos ir šiandien bjauroja Lietuvos veidą.

Viskas pamiršta? Gal jaunimui, kurį itin aktyviai stengiamasi įtraukti į „šlovingojo“ 60-mečio minėjimą, tai ir negirdėta. Bet tik ne tiems, kas jį organizuoja, piešdami spalvingą Kauno rajono paveikslą ir nepamiršdami jo fone ilgiems metams įtapyti savo portretą.

Dar pavasarį buvo paskelbtas 7–12 klasių mokinių fotodarbų konkursas „Pažintas nepažintas Kauno rajonas“. Moksleiviai, anot oficialaus savivaldybės pranešimo, „savo darbus skyrė Kauno rajono 60-mečiui paminėti“. Girdėta formuluotė – kiek darbų sovietmečiu buvo skiriama Lenino ar 1917-ųjų Spalio perversmo metinėms „paminėti“!

Jaunesnių fotografų amžiaus grupėje pirmąją vietą užėmė mergaitė, užfiksavusi, kaip rašoma tame pačiame pranešime, „Raudondvario pilies parko grožį“.

Kurgi ne – juk Raudondvario pilį, dabar vadinamą dvaru, meras V. Makūnas laiko genialiu savo projektu. Jau ne po vieno rudens lapais nugulė skandalai, lydėję pilies restauraciją. Tiek to, pamirškime prastas istorijas, turinčias gerą pabaigą.

Užduokime sau kitą klausimą: kas niokojo, ardė tą „dvarą“ būtent prieš 60 metų? Vokiečių bombos pradėtus darbus sėkmingai tęsė pokario komunistai. Kraštotyrininkas Ramūnas Blažaitis archyvuose rado anoniminį skundą, adresuotą LSSR vyriausiajam architektui. Jame rašoma, kad Raudondvario MTS (Mašinų-traktorių stoties) administracija ardo rūmų bokštus, sienas... dėl gerų plytų. Nepadėjo nė vyriausybinė telegrama, draudžianti griauti istorinį pastatą. Kaip teigiama R. Blažaičio istorinėje apybraižoje, pilies tyrimą atlikęs inžinierius architektas S. Abromauskas ekspertizėje rašė: „Šių eilučių autorius objekte lankėsi 1954, 1955, 1957 m., prieš įsikuriant institutui. Teko stebėti pilies ardymo faktus, daugelį apsileidimo ir neūkiškumo reiškinių.“

Kaip viskas pažįstama: suniokoti, sugriauti, o paskui atstatyti ir didžiuotis. Tokia elgesio schema būdinga tik vienai – komunistinei – ideologijai.

Šių metų vadinamojo jubiliejaus akcentas: suoliukai-knygos Vyčio Kryžiaus kavalieriams, Nepriklausomybės kovų dalyviams atminti. Tokių suoliukų rajone turėtų būti pastatyta 12. Tik kas gali atspėti, kokį ryšį su komunistų atlikta administracine-teritorine reforma turėjo šie garbingi asmenys.

Negana to, paminkliniai suoleliai suprojektuoti taip, kad kiekvienas sėsdamasis ant jų, dovanokite, užpakalį dės ant Vyčio Kryžiaus ženklo arba ant mūsų didvyrių pavardžių. Prie suolelių lyg inventoriniai numeriai tvirtinamos metalo lentelės su įrašu, kad šio projekto iniciatorius – Kauno rajono meras V. Makūnas. Žinoma, nurodomos ir kūrinio autorių pavardės.

Ne visi siekia ir pasiekia į istoriją įrašyti savo vardą. Gatvės tebeskamba anų laikų Darbininkų, Ekskavatorininkų, Melioratorių, Artojų vardais. Labiausiai mūsų krašte pasisekė gal tik „proletariniam poetui“ Vytautui Montvilai: jo vardu iki šiol vadinama Garliavos gatvė vyresniajai kartai primena sovietinėje mokykloje įkaltą šito poeto (?) posmą: „Ateina genijai ir vėl išnyksta, atėjo Leninas visiems laikams...“ Keistos paralelės.

Taigi jubiliejus. 1955-ųjų Vėlinės. Jaunimas prie Nepriklausomybės karių kapų laiko rankose degančias žvakes. Giesmė „Marija, Marija...“ Žodžiai apie laisvę ir tiesą. Ir kaip įsiutę žvėrys milicininkai iš už belapių medžių, paminklų. Smūgiai, ašaros, rauda. Tokie laikai buvo prieš 60 metų. Yra ką prisiminti.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"