TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Juodus akinius patausokime

2011 04 07 0:00

Atsiliepimas į LŽ 2011 03 31 Vytauto Matulevičiaus komentarą "Aklųjų karalystėje ir vienaakis - karalius". Šis rašinys turi dar ir potekstę: "...tas, kuris sugrįžta į Lietuvą po ilgesnės pertraukos, ir vėl pasijunta taip, kaip jautėsi Liudas Vasaris."

Likimas manęs nepagailėjo. Kai per Sąjūdį su žmona pasinėrėme į Tautinės mokyklos koncepcijos rengimą ir paruoštą tekstą su daugiau kaip tūkstančiu Lietuvos mokytojų parašų perrištą Trispalve vėliava 1988 metais nuvežėme į TSRS mokytojų suvažiavimą Maskvoje, o grįžę į Vilnių pradėjome jį populiarinti Lietuvos visuomenei, kad gimtų naujas Švietimo įstatymas, Laimos Tupikienės širdis nebeatlaikė. Likau našlys. Karoliniškiečiai mane išrinko deputatu į Lietuvos Respublikos Atkuriamąjį Seimą. Pasirašiau Lietuvos Nepriklausomybės Aktą. Tapau signataru. Prieš tai Sąjūdis dar buvo mane pasiuntęs į Pasaulinę mokyklų vadovų konferenciją San Diego mieste (JAV).

Būdamas Amerikoje susipažinau su išeive iš Palangos, lietuve prof. Danute Staknyte-Harmon, kuri taip pat patyrė netektį. Po mano septynerių našlavimo metų sukūrėme naują šeimą. Ir išvykau gyventi į Vašingtoną. Neatsisakiau Lietuvos pilietybės ir gavau statusą - nuolat gyvenantis Amerikoje. Praeitą žiemą po labai sunkios ligos Amžinybėn iškeliavo Danutė, o aš grįžau į Lietuvą. Po penkiolikos metų.

O dabar atsiliepimas į LŽ straipsnį. Aš pamačiau Lietuvą visai priešingai nei Liudas Vasaris. Šį kartą noriu kalbėti tik apie Vilnių. Tą patį galėčiau sakyti ir apie Kauną, Klaipėdą arba Naująją Akmenę.

Liudas Vasaris laikinojoje sostinėje pamatė "konkes". Ir aš jas pamačiau Vilniuje, bet jos visos turi pavadinimus: AUDI, TOYOTA, SEAT, BMW ir t.t.

Negaliu atsigrožėti Vilniumi. Kaip jis per tuos 15 metų pasikeitė, išaugo, išgražėjo. Kaip šauniai restauruoti istoriniai paminklai, kiek nutiesta naujų gatvių, kiek pastatyta naujų namų. Ir ne tik pačiame mieste, bet ir priemiestyje, soduose. Kokios turtingos parduotuvės. Kaip dailiai apsirengę vaikšto žmonės.

Susitinku su pažįstamais žmonėmis, giminėmis. Jie bėdoja, kad pasaulinė ekonomikos krizė prislėgė ir juos. Maži atlyginimai, sumažintos pensijos, sunku rasti darbą. Tačiau žmonės nepraranda vilties. Ir tikisi, kad pagaliau Seimas, Vyriausybė, savivaldybės su įvairiausiomis partijomis nustos ėstis, vieni kitiems priešgyniauti ir gerins žmonių gyvenimą iš esmės.

Beveik kiekvienas man primena apie Sąjūdį. Juk per Sąjūdį mes tapome nepriklausomi. Vėl reikia Sąjūdžio!

Aš puikiai tuos žmones suprantu. Demokratiją turime. Laisvą spaudą turime. Kiekviena šeima turi televizorių, o daugelis ir kompiuterį. Ir vėl grįžtu prie to, nuo ko pradėjau, - prie LŽ 2011 03 31 straipsnio.

Nenoriu įžeisti straipsnio autoriaus. Tik noriu patarti, kad kai rašoma apie mūsų brangiąją Tėvynę Lietuvą, nereikia užsidėti juodų akinių, o jei esate vienaakis, tuos akinius taip pat palikite vasarai, kai būsite prie jūros Palangoje.

 

Pagarbiai

 

PRANAS TUPIKAS

Kovo 11-osios Akto signataras

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"