Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITZAPAD-2017
KOMENTARAI

Ką atneš nauji partijų lyderiai?

 
2017 05 11 6:00

Prieš dešimt metų atrodė, kad politinių partijų vadovai yra nepakeičiami, beveik amžini. Tačiau pagalvojus apie jų pasikeitimo perspektyvą savaime iškildavo atsinaujinimo ir naujų vilčių vaizdiniai. Ir štai naujų lyderių valanda išmušė. Ar galima teigti, kad partijos žengia kitokiu, tvirtesniu žingsniu?

Praėjusį savaitgalį Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) suvažiavime prie LSDP vairo stojo tiesioginiu partijos narių balsavimu išrinktas naujasis pirmininkas Gintautas Paluckas. Socialdemokratų vadovo pasikeitimas užbaigė partijų lyderių kaitos periodą.

2015 metais Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų pirmininku tapo Gabrielius Landsbergis. 2017-ųjų vasarį per naujus rinkimus jis įgijo teisę vadovauti partijai dar ketverius metus. Liberalų sąjūdžio lyderis pasikeitė prieš metus. Naujuoju šios partijos vadovu tapo Remigijus Šimašius.

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga nėra nauja partija, bet iš esmės ji suformuota tik prieš 2016 metų rinkimus. Naujus vadovus turi Darbo partija bei „Tvarka ir teisingumas“. Lietuvos lenkų rinkimų akcijai-Krikščioniškų šeimų sąjungai nuo 1999-ųjų vadovauja tas pats lyderis, tačiau Lietuvos politinei sistemai tai nėra esminis dalykas.

Vis dėlto partijų atsinaujinimo faktas pats savaime dar nenuteikia optimistiškai. Naujas lyderis ir jaunystė yra privalumas žvelgiant vien paviršutinišku žvilgsniu. Svarbiausia – naujos idėjos ir gebėjimas jas įgyvendinti. Šis potencialas yra susijęs su asmeninėmis lyderio savybėmis, vadybos gebėjimais, talentu burti bendruomenę, kvalifikacija, patirtimi. Ir G. Landsbergio, ir G. Palucko patirtis bei laimėjimai, jei vertinsime juos paprasto piliečio masteliais, yra nemenki, net puikūs, bet turint omenyje tai, kad tokių partijų pirmininkai sėkmės rinkimuose atveju turi būti pasirengę užimti ministro pirmininko postą, akivaizdu, jog jauniesiems lyderiams dar yra kur augti.

G. Landsbergio kalbos kol kas nesusidėlioja į aiškesnę viziją ir programą. Pagal pasaulėžiūrą jis yra liberalas ir technokratas, o ne konservatorius. Tad partijai kyla pagunda sukti į tą pusę susilpnėjus skandalų purtomam Liberalų sąjūdžiui. Tačiau kyla grėsmė, kad tokiu būdu partija nutols nuo savo šaknų ir atstums ištikimiausius rinkėjus.

Ne mažesni sunkumai laukia G. Palucko. Jis kalba apie vakarietiškos socialdemokratijos ideologijos atgaivinimą partijoje, bet kol kas tai tik abstraktūs žodžiai, nes neiškyla naujos Lietuvos vizija. Tačiau tai ne vienintelė jauno politiko, stojusio prie partijos vairo, problema.

Per pastaruosius rinkimus rinkėjai LSDP pasiuntė į nokdauną, ir kol kas toli gražu neaišku, ar G. Paluckas, nebūdamas Seimo narys, gali atkurti partijos galybę. Per pastaruosius Seimo rinkimus Fabijoniškių vienmandatėje apygardoje G. Paluckas, kuris kandidatavo eidamas sostinės vicemero pareigas, surinko vos 10,6 proc. balsų ir liko ketvirtas, o partijos sąraše jam buvo skirta tik 41 vieta. Nors rinkėjams reitinguojant jis pakilo į 27 poziciją, galų gale liko toli už borto. 2015 metais Vilniaus mero rinkimuose G. Paluckas gavo vos 3,7 proc. balsų. Tad sunku įsivaizduoti, koks stebuklas turi įvykti, kad lyderiu patikėtų rinkėjai. O padėtis LSDP sudėtinga daugeliu požiūrių. Po pralaimėtų rinkimų nuotaika prasta. Partija suskilusi – tai atsiskleidė ir per partijos pirmininko rinkimus. G. Paluckas atstovauja tiems, kurie nori didelio partijos atsinaujinimo, posūkio nuo Algirdo Brazausko palikimo. Lakmuso popierėlis čia – Seimo nario Mindaugo Basčio klausimas. Naujasis pirmininkas ragina M. Bastį atsistatydinti, o Seimo frakcija vieningai stoja už jį mūru. Tad akivaizdu, kur yra ir kokių pažiūrų laikosi partijos branduolys.

Jei politinės partijos išgyvena krizę, krizė apima ir valstybę. Tik įdomu, kad apie šią bėdą, kurią galime laikyti esmine, beveik niekas nekalba.

Liberalų sąjūdis pradėjo grimzti prieš metus, ir per tą laiką padėtis tik pasunkėjo. Pati partija pripažino buvusio jos iždininko Šarūno Gustainio nuodėmes. Prokuratūros tyrimui galo nematyti, ir akivaizdu, kad užkabinus Gintarą Steponavičių ir Š. Gustainį tyrimas priartėjo prie dabartinių partijos lyderių R. Šimašiaus ir Eugenijaus Gentvilo.

Politinės partijos Lietuvoje niekada nebuvo mylimos. Gal jos to ir nusipelnė, bet bėda, kad demokratinė valstybės valdymo sistema yra pagrįsta politinių partijų veikimu. Jei politinės partijos išgyvena krizę, krizė apima ir valstybę. Tik įdomu, kad apie šią bėdą, kurią galime laikyti esmine, beveik niekas nekalba. Diskusijos vyksta apie viską: socialinę atskirtį, emigraciją, regionų problemas, investicijas, bet demokratijos kokybės klausimas, kur slypi visų šių problemų raktas, neminimas arba suvedamas į absurdiškas populistines iniciatyvas, tokias kaip Seimo narių skaičiaus mažinimas arba rinkimų sistemos keitimas.

Po pastarųjų skandalų Seimo nariai turbūt bijos susitikti su verslo atstovais ir išklausyti jų pasiūlymų. Sąvoka „atstovavimas interesams“ jau ir iki šiol buvo beveik keiksmažodis, o dabar neigiama konotacija dar sustiprėjo. Bet juk atstovavimas visuomenės grupėms priimant sprendimus yra demokratijos pagrindas. Nėra neįmanoma šią sistemą padaryti skaidresnę, subalansuotą. Bet jei ši problema net nekeliama, pažangos tikėtis neverta.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"