Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIA
KOMENTARAI

Ką bendra turi gėris ir blogis?

 
2017 07 23 6:00

Iš tikrųjų žmogus keičiasi tik tada, kai iš savo sielos šalina ydų piktžoles bei jų atžalas ir į jos išpurentą žemę sodina dorybių daigus.

„Aukščiausia laisvės forma yra tapti savo valios šeimininku“, – taip įžvalgiai rašė Bažnyčios Tėvas šv. Grigalius Nysietis. Begalinės laisvės pavyzdį mums paliko pats Išganytojas, kai savo laisvą apsisprendimą ateiti į klystančių žmonių pasaulį ir juos išvaduoti iš amžino nuodėmės prakeiksmo įkūnijo paaukodamas save ant kryžiaus meilės aukuro. Jis savo ugningu laisvės proveržiu uždegė negęstantį pasiaukojančios meilės fakelą, kad visi matytų ir suprastų, jog tikroji laisvė iš prigimties yra pašaukta tapti tobulos meilės dėmeniu, panašiai kaip vikšrui, veikiant gamtos dėsniams, yra skirta tapti Dievo kūrybos šedevru – margaspalviu drugeliu. Jei nebūtų pirmojo kūrybingo dieviškos malonės impulso, nebūtų ir viso genialaus Kūrėjo darbą apvainikavimo.

Šio sekmadienio Evangelija byloja apie Žmogaus Sūnų, sėjantįjį gerą sėklą į dirvą (plg. Mt 13, 24 – 43). Kas Sėjėjo žodžio grūdus priima į paruoštą dygti savo širdies žemę, tampa Dievo Karalystės vaiku ir amžinai džiaugsis savo tikėjimo darbų pjūties vaisiais. Kas nepriima Jo žodžio sėklos ir atmeta Kristų, paniekina kilniausią savo tapatybės atvaizdą, sukurtą pagal Jo panašumą, klaidingai manydamas, jog tik tada tinkamiausiai pasinaudojama savo laisve ir tampama savo valios šeimininku, kai daroma tik tai, ko užsigeidžiama.

Žmogui dėl to ir yra duotas protas, kad stengtųsi daryti ne kvailus, o protingus sprendimus. Jei jis, išgirdęs Dievo žodį, užuot jį iš karto atmetęs, imtų ir pagal savo sąžinės bei tiesos suvokimo lygį pamėgintų nors trumpai apmąstyti, paskui būtų ištaręs: „Tiesa, ne viską supratau, ką skaičiau ir girdėjau, bet kai kurie Biblijos žodžiai iš tiesų palietė mano širdį... Pradedu pripažinti, kad ši Knyga daugiau nei žmonių parašyta; pajutau, kad kad kai kurios Rašto mintys mane net ragino keistis...“

Kas, iš anksto žinodamas, kad, pavyzdžiui, bet kokios rūšies narkotikai yra pavojingiausi sielos ir kūno nuodai, yra pasiryžęs jų niekados nevartoti, elgiasi taip, lyg ant jų indo būtų užrašyta: „Mirtinai pavojinga. Neliesti“. Tačiau tas asmuo, kuriam sakoma, kad čia yra Šventasis Raštas – paties Dievo mums apreikštas meilės laiškas, kurį dėmesingai skaitant aiškėja, kad kiekvienu žmogumi kaip savo vienturčiu sūnumi bei dukra tikrai rūpinasi Dievas Tėvas, kad ypač Naujajame Testamente Jėzaus asmenyje kaip veidrodyje galima pamatyti savo dabartį ir būsimo gyvenimo ateitį, užuot nors dėl bendro išprusimo bent retkarčiais būtų paėmęs į rankas Bibliją, atsivertęs ir skaitydamas kaip šv. Augustinas imtų ir vieną dieną iš nustebimo pripažintų: „Radau Jį“, deja, sako: „Neturiu laiko skaityti Dievo žodį, gal kada nors vėliau, bet tik ne dabar...“, – pjauna šaką, ant kurios sėdi, nes savo laisvę teisingai rinktis „užmauna“ ant netikro savo intelekto bei valios panaudojimo kurpaliaus.

Viešpats sako, kad raugės yra piktojo vaikai, kurių širdis pavergė klastingas gundytojas – velnias (plg. Mt 13, 38 – 39). Taigi kai nenorime klausytis Gerojo Ganytojo balso ir būti Jo avidėje, tada, prisidengęs nekaltos avelės kailiu, atsėlins nelabasis bei jo nematomi sėbrai ir, sėdami svidres, kuždės: „Mielas žmogau, kad pernelyg neišsiskirtum iš aplinkinių, laikykis dvigubų gyvenimo standartų: būdamas darbe, vaidink lojalų bei padorų darbuotoją, o kai tik pabaigsi darbą, atsipalaiduok ir būk visiškai laisvas; elkis taip, kaip išmanai... Tavo draugas kviečia į barą? Nedvejok ir keliauk. Ten „nuplausi“ dienos prakaitą, ir tau palengvės. Kai įkauši, užmirši savo suirzusią, vis tau priekaištaujančią žmoną, neklaužadas vaikus ir kitus rūpesčius... Kai daugiau išgersi, daugiau drąsos turėsi paskambinti savo draugužei, su ja susitiksi ir linksmai praleisi naktį, – neužmiršk, tavęs namie juk niekas nebelaukia“.

Argi ne tokia rafinuotai įkyri velnio mąstymo bei veikimo strategija: trūkti ar plyšti, bet būtinai savo tikslą pasiekti, kiek įmanoma daugiau žmogui – didžiausiam priešui – pakenkti. Žinoma, piktojo veikimas nėra fatališkas, nes ne jis, o Visagalis kontroliuoja kiekvieną gyvenimo situaciją. Bet jei žmogus ir Dievo malonę priima, ir nuodėmei savo širdį laisvai atveria, jo širdies žemė padalyta į du sklypus: vienoje kviečiai auga, o kitoje – raugės. Ką bendra turi gėris ir blogis? Viešpats dėl to įspėjo savo tarnus, kad jie nepultų ravėti raugių, kad su jomis neišrautų ir kviečių. Tik Jis žino tikslų laiką, kai išmuš lemtinga valanda ir taps visiškai aišku, kas ko yra vertas.

Kas laikėsi puikybės principų ir elgėsi veidmainiškai, nors, tiesa, turėjo daug vidinės žmogiškos šilumos, kuria dosniai dalindavosi su kitais ir bematant iš jų sulaukdavo atlygio – atsidėkojančios šypsenos, malonaus žodžio bei pataikaujančio žvilgsnio (...), bet stokojo dieviškos malonės, nes nesirūpino tapti turtingas pas Dievą (Lk 12, 21), rizikuoja išgirsti: „Aš jūsų nepažįstu!“ (Mt 25, 12). O kas stengėsi gyventi Jo garbei, nesvarbu, kad dėl savo žmogiškų silpnybių dažnai klysdavo, bet vis vėl mėgindavo taisytis, tikrai iš savo Šeimininko sulauks jo likimą nulemiančio pagyrimo.

DALINKIS:
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"