Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITZAPAD-2017
KOMENTARAI

Ką darysime su paprastais žmonėmis?

 
2016 12 14 6:00

Kai tik horizonte iškyla kokie nors rinkimai, viešojoje erdvėje prasideda samprotavimai (ar sapaliojimai) apie paprastus žmones. Iki rinkimų jiems dažniausiai žadami aukso kalnai, o rinkimų vajui pasibaigus daugelį metų jie būdavo paprasčiausiai užmirštami. Bet pastarąjį dešimtmetį padėtis ėmė keistis, ir ne tik Lietuvoje. Kaip teisingai pastebėjo Alvydas Medalinskas, „kaskart, kai kurios nors Europos Sąjungos šalies piliečiai eina išreikšti savo politinės valios, Europoje tai ima prilygti galimam žemės drebėjimui“.

Todėl po rinkimų paprastus žmones vis dažniau imama kritikuoti, auklėti ir net plūsti. Mat „paprastieji“, kurie visose demokratinėse valstybėse kažkodėl (kodėl?) sudaro rinkimų rezultatus lemiančią daugumą, ėmė rinktis ne tuos politikus, ne tas politines jėgas, kurias per vyraujančias žiniasklaidos priemones jiems rekomenduoja arba grūda „nepaprastieji“.

Kuo paprasti žmonės skiriasi nuo kitų, kuriuos santykinai būtų galima vadinti „nepaprastaisiais“? Be to, kad jų vis dar daugiau nei „nepaprastųjų“, ką nors konkretesnio nurodyti ne taip lengva. Lengviau apibūdinti „nepaprastus“ žmones. Tai arba politinis, intelektinis, ekonominis elitas, arba kuo nors pagarsėję, TV ekranuose šmėkščiojantys žmonės. O pagarsėti galima įvairiai, ne tik išskirtiniais rezultatais mokslo ar meno srityje, bet ir turtais, sporto pasiekimais, turimu postu (ypač nepelnytai), skandalais popkultūros scenoje ar net nusikaltimais (pavyzdžiui, „daktarai“). Neretai tokias garsenybes dirbtinai sukuria žiniasklaida. O kai „paprastieji“ nepatiki žiniasklaidos pučiamu burbulu, ši pati puola stebėtis, kodėl jie pasielgė kitaip, nei buvo laukta. Ir jei tik stebėtųsi... Tačiau, būna, ir ne juokais įtūžta, visiškai pamiršta toleranciją ir ima svaidytis žaibais beigi griausmais!

Taip atsitiko vienam labai blizgaus, labai intelektualaus ir liberalias vertybes deklaruojančio žurnalo redaktoriui, kuris po Seimo rinkimų paskelbė straipsnį, pavadintą „Paprasto žmogaus triumfas“. Straipsnyje be jokių diplomatiškų perkūnsargių tarp paprasto ir prasto žmogaus dedamas lygybės ženklas, iš to hibrido tūžmingai tyčiojamasi ir pateikiamas visas arsenalas priemonių, skirtų tam prastai paprastam žmogui sudoroti taip, kad dešiniųjų (ar tik liberalų?) konstruojamame pasaulyje jo nė kvapo nebeliktų.

Kad taip įvyktų, reikalaujama „nustoti paprastam žmogui melstis“, liautis jam „pataikauti“, liautis paprastą žmogų „guosti“. Maža to, apyvarus paleidęs autorius prastus paprastuosius pareikalauja „atstumti“ ir netgi žudyti.

Nejaugi autorius specialiai laukė advento, kad šį susikaupimo ir ramybės metą, nuo kasdienybės purvo apvalytą tyrą Laukimą, praturtintų (ar išpurvintų) netolerantišku raginimu „niekinti paprastą žmogų, nužudyti paprastą žmogų žmoguje“. O jau tada nei iš šio, nei iš to, lyg pasityčiojant, siūloma „visą rūpestį atiduoti iš tikrųjų nuskriaustiems, bet nepaprastiems žmonėms – gal tai bus kaimo alkoholikų vaikas, gal karo pabėgėlis, gal vienišas senukas“.

Kuo gi pastarieji, autoriaus nuomone, nepaprasti? Šalį garsinančiais darbais, originaliais kūriniais, ypatingu dvasiniu nušvitimu, nušvietusiu mūsų pilką gyvenimą? To autorius neatskleidžia, tik įsakmiai paragina „neleisti nepaprastam žmogui tapti paprastu“.

Kaip? Sprendžiant iš tulžingų patyčių, skirtų mažesnių nei sostinė miestelių gyventojams – mokytojams, gydytojams, vaikus auginantiems tėvams, – pirmiausia reikėtų uždaryti visas mažas mokyklas bei rajonų ligonines. O jei tai nepadėtų, jei „paprastieji“ vis dar nenorėtų tapti „nepaprastaisiais“, matyt, būtų griebiamasi teroro. Mat, tik sustabdžius nepaprastų žmonių virsmą paprastais, autoriaus nuomone, „paaiškėtų, kad iš tiesų paprastų žmonių yra mažuma. Ir ji menkstanti“.

Sakote, kliedesys? Ko gero... Radikalumu ir iškreiptu santykiu su realybe tas, atsiprašant, minčių srautas primena teiginį, neva „savi šaudė į savus“. Sunku rimtai komentuoti tą greičiausiai mėnulio pilnaties išprovokuotą mėnulio srautą, net jei jis liejasi iš intelektualiu save laikančio leidinio redaktoriaus galvos. O galbūt tas žurnalas skirtas tik „nepaprastiems“ skaitytojams, kurie kalba viena kalba ir galvoja viena galva su redaktoriumi, ir aš be reikalo lendu ne į savo suknelę?

Šiaip ar taip, vis dar griežtai skiriu prastus žmones nuo paprastų: su anais nenoriu turėti jokių reikalų, o šiuos, „paprastuosius“, gerbiu ir vertinu kaip žmones, ANT kurių ir DĖKA kurių dar laikosi mūsų valstybė.

Tačiau jei kas nors kliedi ir už tai gauna honorarą, vadinasi, tai kam nors reikalinga? Kam?

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"