TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Ką daryti?

2016 01 16 6:00

Galilėjos Kanoje buvo vestuvės. Jose dalyvavo Jėzaus motina, į vestuves buvo pakviestas Jėzus ir jo mokiniai. Pasibaigus vynui, Jėzaus motina jam sako: „Jie nebeturi vyno.“ Jėzus atsakė: „O kas man ir tau, moterie? Dar neatėjo mano valanda!“ Ten buvo šeši akmeniniai indai žydų apsiplovimams, kiekvienas dviejų trijų saikų talpos. 

Jėzus jiems liepė: „Pripilkite indus vandens.“ Jie pripylė sklidinus. Tuomet jis pasakė: „Dabar semkite ir neškite stalo prievaizdui.“ Tie nunešė. Paragavęs paversto vynu vandens ir nežinodamas, iš kur tai (nors tarnai, kurie sėmė vandenį, žinojo), prievaizdas pasišaukė jaunikį ir tarė jam: „Kiekvienas žmogus pirmiau stato geresnio vyno, o kai svečiai įgeria, tuomet prastesnio. O tu laikei gerąjį vyną iki šiolei.“ Tokią stebuklų pradžią Jėzus padarė Galilėjos Kanoje.

(Evangelija pagal Joną)

Ruošiamės, skaičiuojame, planuojame, stengiamės, bet neretai nutinka, kad siekdami gėrio patiriame stygių. Šios dienos Evangelija, skambanti visose pasaulio bažnyčiose, kaip tik apie tai – apie gyvenimą, kuriame šventiniai susitikimai vargina, o ne gaivina. Suplanuoti ištekliai baigiasi, o ne sukaupiami. Nuoširdžiai dirbama, kol „prisidirbama“, o gerais norais grįstas kelias baigiasi akligatviais, mūsų pastangos, kad ir nuoširdžios, atveda į vis skausmingesnio stygio patirtį. Kalbu apie realybę, iš kuriuos norisi bėgti.

Kanos vestuvininkai, jaunieji simbolizuoja mus, trokštančius švęsti bendrystę, kuri svaigina, pakylėja, džiugina. Tik tie drugeliai, virpesiai, pakilumai baigiasi slėniuose. Tuomet atsiduriame pasirinkimo kryžkelėje – ką daryti? Išsiskirti? Palikti vienam kitą? Kaltinti? Teisintis? Bėgti kur akys mato ar pasilikti, išbūti ten, kur skauda? Nepabėgusiesiems iš realybės, nepasislėpusiesiems televizoriuose, chemijų sukurtoje iliuzijoje ar kituose apkasuose primygtinai skamba – ką daryti? Nes nieko nedarant gresia stabilus blogėjimas, gėdinga pabaiga.

Ką daryti? Šis skausmingas klausimas dažnai iškyla mūsų kasdienybėje… Ką daryti, kai nesiseka, kai nebesusikalbama, kai skauda sielą, kai palieka, kai užmiršta, kai gyvenimas siaurėja ir vargina? Ką daryti, kai priėjome liepto galą? Ir darome kaip kas išmanome, ieškodami greitos išeities. Deja, tenka pripažinti, kad neretai savo darymu tik grimztam gilyn į nesusipratimų pelkes, nors ir norisi išsikapanoti ir eiti pirmyn. Darome paklusdami televizoriui ar aplinkinių nuomonių baimėms, pūliuojančios puikybės diktatui ar keršto troškimui. Darome tai, ką „sako“ žvaigždės ir jų interpretuotojai.

Šios dienos Evangelijoje tylioji Marija atsako į mūsų klausimą ištardama viso savo gyvenimo santrauką – DARYKITE TAI, KĄ SAKO JĖZUS. Daryti tai, ką sako Jėzus, yra kelias iš visų mūsų akligatvių. Tačiau tam, kad galėtume taip elgtis ir patirti Jo gelbstintį gerumą bei geresnio vyno skonį, pirmiausia turime prisipažinti, kad nesame visa žinantys ir visa galintys dievai – kad esame žmonės ir kad ne mes, o Jis turi gyvenimo žodžius. Kad ne mūsų, o Jo norams, Jo valiai išsipildžius tapsime laimingi ir mūsų džiaugsmui nieko nebetrūks.

Dievas mūsų neprašo ko nors įspūdingo, to, ko negalime padaryti ar neturime. Jis prašo dalytis tuo, ką turime, daryti tai, ką galime. Per tą mūsų ištikimą mažmožių darymą pasireiškia Jo dosnumas. Visą naktį bergždžiai žvejyboje vargę žmonės išgirsta: „Užmeskite tinklus“ ir sugauna žuvų daugiau, negu reikia. Mokiniai, siūlydami paleisti žmones, kad galėtų pasirūpinti savimi, išgirsta – tai jūs duokite jiems tai, ko patiems trūksta… ir visiems pasisotinus surenka daugiau, nei išdalijo. Tarnai, semdami vandenį, kurio apstu, nešioja vestuvininkams vyną. Visiems šiems laimingiesiems būdingas nuolankumas – jie darė, nors nesuprato, darė, nes pasitikėjo Juo – Dievu, kuriam nėra negalimų dalykų. Reikia tapti ne gana dideliam, kad kiti manęs bijotų ir klausytų, o gana mažam, kad pats klausyčiau, – tai kelias į dieviškas patirtis mūsų prėskame gyvenime. O juk pavargę žvejai galėjo sustoti manydami, kad jau viską bandė, niekas nepadėjo. Arba alkanos minios ir savo išteklių menkumo sutrikdyti mokiniai galėjo ilgai trepsėti vietoje, aiškindami Jėzui jo paliepimų beprasmiškumą. Arba šiandien Evangelijos minimi Kanos vestuvių tarnai – kai trūksta vyno, tampyti vandenį – galėjo dėl mums visiems suprantamų priežasčių ir neišdrįsti.

Dievas, norėdamas kiekvieno iš mūsų gyvenime apreikšti savo dosnumą – sudaiginti Dangų, susiduria su mūsų priešgyniavimu ir išsisukinėjimu. Jo kalbėjimą, Jo įsakymus girdime ne kaip Meilės ištarmę – pagalbą, tvirtą pagrindą po kojomis, o kaip grėsmę mūsų planams. Dievas nuo mūsų neslepia, ką mes turime daryti, nuo ko susilaikyti, jei iš tiesų norime nustoti sekinti, eikvoti save, sukdami iš vieno akligatvio į kitą.

Ką daryti? Yra tik du keliai. Vienas jų – platus: daryti tai, ką daro visi. Kitas siauras: daryti tai, ką sako Jėzus.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"