TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Ką darytume kitaip

2015 06 04 6:00

Antradienį Seime buvo pristatyta Vyriausybės 2014 metų veiklos ataskaita. Reikia pripažinti, kad ji buvo gana realistinė ir pirmiausia tuo, jog labai aiškiai atskleidė Vyriausybės požiūrio į realias Lietuvą kamuojančias problemas trūkumą. Pasigedome ir nuoširdžiai savikritiško žvilgsnio.

Abiem rankomis galima pritarti Vyriausybės nuomonei, kad užbaigtas Suskystintų gamtinių dujų terminalo projektas bei įvestas euras yra svarbiausi įgyvendinti darbai praeitais metais, tačiau šie strateginiai darbai buvo pradėti dar Andriaus Kubiliaus vadovaujamos Vyriausybės.

Vyriausybė savo veiklą dažniausiai apibūdino žodžiais „gerėjo, skatino ir augo“. Susidaro įspūdis, kad ji yra tik pasyvi Lietuvoje vykstančių procesų stebėtoja, kad visa veikla yra tiesiog atskirų veiksmų seka, kurių naudą ar reikalingumą apskritai būtų sunku paaiškinti. Tiek privatus, tiek viešasis sektoriai toliau juda iš inercijos ir be valdžios įsikišimo bei idėjų lyderystės.

Atkreipčiau dėmesį, kad Vyriausybės parlamentarams pateikta statistika atskleidė įdomią tendenciją – nuosekliai prastėjančius investicijų, ekonomikos augimo ar skolinimosi rodiklius. Pavyzdžiui, lietuviškos kilmės prekių eksportas 2013 metais augo 6,5 proc., o 2014-aisiais jau traukėsi 0,7 procento. Praėjusiais metais užsienio investicijų srautas, palyginti su 2013-aisiais, susitraukė 56 procentais.

Eksporto mažėjimas, aišku, yra nulemtas sankcijų prieš Rusiją. Tačiau ar Vyriausybė galėtų nuoširdžiai pripažinti, jog padaryta per mažai, kad būtų rastos naujos rinkos? Kiek valstybės išteklių (žmogiškųjų – taip pat) skiriama Ūkio ministerijai, kuri turi tuo užsiimti, ir ar jų skirta pakankamai? Ir pagaliau – ar pavyko pasiekti kokių nors rezultatų?

Ar ši Vyriausybė yra pajėgi tęsti dešiniųjų pradėtą investicijų medžioklę, stiprinti valstybinių įmonių priežiūrą bei gerinti verslo aplinką? Pavyzdžiui, Švedijos investicijomis Lietuvoje smulkiojo ir vidutinio verslo įmonių įkuriama beveik aštuonis kartus mažiau negu Estijoje. Esu įsitikinęs, kad esminė to priežastis – vadinamasis „red tape“ arba biurokratiniai apribojimai bei dažniausiai dėl jų kylanti korupcija. Ką ši Vyriausybė nuveikė, kad sumažėtų korupcijos valdžios sektoriuje?

Paprasčiausias būdas, padedantis atskleisti realią padėtį, yra ne tik neieškoti sau naudingų rodiklių (jų, beje, nėra tiek daug), bet ir palyginti Lietuvos situaciją su kaimynais ar valstybėmis regione. Ir štai tuomet galima pamatyti objektyviausią vaizdą, kuris mūsų nedžiugina.

Neatidėliotinų sprendimų ir aiškios lyderystės reikalaujanti sritis – švietimas. Suomija, kuri, naujausiais duomenimis, iškrito iš ilgai laikytos pirmosios vietos pagal skaitymo, matematikos ir mokslo gebėjimus, planuoja radikalią švietimo reformą. Lietuvos, kuri yra priešpaskutinėje vietoje pagal jaunuolių skaitymo supratimą, Vyriausybė ne tik nekelia sau jokių reikšmingų tikslų švietimo srityje, bet ir ilgą laiką apskritai neranda ministro, galinčio atlikti šį darbą. Ir pagalvokime, kokią žinią siunčiame galimiems investuotojams, kur steigti įmonę – šalyje, kurioje jaunimas turi problemų dėl teksto suvokimo, ar kaimyninėje, kurioje visi mokslo rezultatai kur kas geresni.

Neturėdami išsilavinusios arba kūrybiškai dirbti pasirengusios visuomenės negalėsime užtikrinti tvaraus ir ilgalaikio ekonomikos augimo. Lietuvos švietimo srities duomenys, palyginti su kitomis ES ar pasaulio šalimis, jau daugelį metų atsiduria statistikos lentelių apačioje. Tačiau keista, kodėl taip ilgai į tai nekreipėme deramo dėmesio ir tai netapo politikų debatų ašimi, netapo politinių programų prioritetinėmis dalimis.

Gaila, bet ir šiandien iš naujosios švietimo ir mokslo ministrės lūpų neišgirdome prioritetų. Švietimo srityje nematome jokių valstybės prioritetų.

Pavyzdžiui, Lietuvoje į suaugusiųjų perkvalifikavimą investuojama tik pusė to, ką vidutiniškai investuoja ES valstybės. Kitaip tariant, Lietuvoje pakeisti profesiją žmogui, kuriam yra keturiasdešimt ir daugiau metų, praktiškai nebeįmanoma. Jam belieka vienas kelias – valstybės mokamos pašalpos, nes mūsų valstybėje į perkvalifikavimą žiūrima tik per Darbo biržos perspektyvą.

Daugelyje Vakarų Europos valstybių perkvalifikavimas organizuojamas įtraukiant privačias įmones. Jos skatinamos priimti žmogų ir padėti jam keisti profesiją, taip padedant jam įsidarbinti. Lietuvoje įmonės tam išleidžia bene mažiausiai lėšų visoje ES. Atrodytų, perkvalifikavimas mūsų šalyje nelaikomas tiesiogiai švietimo klausimu, nors modernusis pasaulis suvokia, kad tai – švietimo reikalas. Tinkamas švietimo klausimo sprendimas sumažina įtampas ir kitose srityse, nes padeda mažinti nedarbą, stabdo emigraciją.

Ar tai ir yra taip reklamuotas valdančiųjų „rūpinimasis žmogumi“? Manau, jog turi būti aiškiai kalbama apie tai, kas turi būti padaryta, kad žmogus gebėtų pakeisti profesiją, jeigu jo turima nepaklausi. O juk kartais nereikia net keisti profesijos, pakaktų darbo pasiieškoti kitoje savivaldybėje. Reikia realių sprendimų, kad žmonės galėtų rasti darbo. Pagaliau pažadai „kurti darbo vietas“ bei „stabdyti emigraciją“ įgautų realų pagrindą.

Į švietimą žvelgiant plačiau, būtina įvertinti, kaip mūsų vaikai jaučiasi Lietuvoje. Deja, ir čia statistika byloja ne mūsų naudai. Pirmaujame pagal vaikų ar paauglių savižudybę, mokyklose išvešėjo patyčios. Visa tai rodo, kad mūsų švietimo sistema turi rimtų problemų, ir jos turi būti sprendžiamos. Manau, kad švietimas yra viena iš pamatinių sričių, lemiančių visų kitų procesų eigą Lietuvoje: ekonomikos augimą, emigracijos sumažėjimą, psichologinę aplinką ir t. t. Tinkamas dėmesys šiai sričiai užtikrintų tvarią valstybės plėtrą.

Tad tenka konstatuoti, kad 2014-ieji buvo dar vieni metai, kuriuos galiu apibūdinti kaip neišnaudotų progų ir prarastų galimybių metai. O nesant valstybės lyderystės ir tinkamos atsakomybės, galime sulaukti ir labai liūdnų pasekmių. Per prarastuosius metus galėjome išties daug nuveikti ir skaičiuoti teigiamus rezultatus. Deja, dabar belieka tik kūrybiškai ieškoti Vyriausybei naudingų neva augančių, o gal tik ateityje augsiančių skaičių, kad pridengtume egzistuojantį idėjų ir lyderystės badą.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"