TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Ką jie mums padarė ir tebedaro

2014 04 08 6:00

Kaip netikėtai į mus atsisuko istorijos veidas. Iš Ukrainos, per Ukrainą. Maidano kovotojui Dmytro Bulatovui pasakojant, ką jam teko iškęsti, kaip niekad per pastaruosius dešimtmečius priartėjo Lietuvos partizanų patirti kankinimai pokariu. 

Visu akivaizdumu, realiausia realybe ir apčiuopiamybe, ne iš knygų ar švedų žurnalistų filmų. Kankinimai panašūs ir dar žiauresni - tokie, kad aukos maldaudavo budelių pribaigti juos ar mėgindavo žudytis, kur to padaryti būdavo neįmanoma. Didinga Laisvės kova vėl taip tikra ir gyva.

Šiurpulingas veidas kasmet kovo 25-ąją (tai tik viena iš daugelio dienų) palinksta prie okupantų ir jų sėbrų operacijos „Priboj“ („Bangų mūša“) aukų. Parodo tuometinių agresorių ir kankintojų grimasas. Šiemet traumuotas, randuotas sąmones jis vėl prievartavo – nerimu dėl jau pažįstamo scenarijaus, jau girdėto ginklų žvangėjimo, kuris, regis, tolėliau, o iš tikrųjų visai čia pat. Ar tai amžina agresoriaus teisė prievartauti?

Pasirodžius nuotraukoms iš Krymo dar prieš okupacinį referendumą - su laužais, kuriuose pleška knygos ukrainiečių kalba, susikaupiau, kad prisiminčiau, kur jau mačiau tą skaistų, akis pjaustantį raudonį – apsiaustų, puspalčių, striukių, treningų, dėvimų moterų ir vyrų, triumfuojančių, apimtų euforinio džiaugsmo. Taip, Vilniuje įdienojant 1991 metų sausio 13-ajai. Po tragedijos. Tokiu raudoniu išsipuošė Žirmūnų daugiabučio, kuriame gyvenau (tai buvo tik vienas iš daugelio daugiabučių), rusakalbiai. Išėjo į darbus, į lauką. Jie neslėpė, kad išsipuošė specialiai, neslėpė, ką švenčia. Vakare sienas drebino garsi muzika. Tai buvo „Jedinstvos“ eiliniai, ir jų toje laiptinėje buvo daug. Kritinė masė.

Šiandien gyvenu kitame Žirmūnų daugiabutyje. Laiptinėje pusė butų nuomojama. Išnuomoja rusakalbiai, nelabai išmokę lietuviškai, neslepiantys nelojalumo valstybei. Taip pat neslepiantys, kad iki privatizacijos apsirūpino, buvo aprūpinti ir antru, kartais trečiu būstu, dabar garantuojančiu pajamas ir gerovę. Tie kiti, daugiausia pamatinės tautos atstovai, neišgalintys įpirkti pirmo būsto, priversti traukti paskui vilties žvaigždes į užsienius.

Nors iš tiesų tai neįmanoma, mums paprasčiau nusisukti nuo to veido. Sudėtingiau latviams – Rygoje, Daugpilyje, Liepojoje, estams – Kohtla Jarvėje, Narvoje. Čia reikia kęsti reiškinį, kurį švelniau korektiškiau vadiname „vyresniojo brolio“ sindromu. Iš kiekvieno minėto miesto atplaukia vaizdelių, bet šįkart veidas atsigręžia į Moldovą, kokių aštuonerių metų senumo prisiminimu. Kišiniovas, centrinė Stefan cel Mare gatvė, saldainių parduotuvė (mūsų sovietinės „Svajonės“ analogas), kurioje rusės turistės – staigmena, staigmena! – kelia įprastą skandalą, mat pasigedo rusų kalbos. Aistringai diskusijai baigiantis turistės apibendrina/pagrasina: „Palaukit, palaukit. Jūs dar nežinot, kaip viskas bus. Jūs dar nežinot, kas jums bus.“

Viešpatie! Kas dar gali būti po to, kas jau buvo?! Tauta surusinta, susovietinta, iš jos atimta kalba, įbrukta kirilica, užvirta Padniestrės marmalynė...

Bet klausimas – ką padarytų vėl? Čia į galvą ateina „Pussy Riot“ maišto istorija. Paties drąsiausio, ryškiausio, pilietiškiausio, meniškiausio ir talentingiausio maišto. Jį suprato Madonna, užteko proto. Suprato Yoko Ono, Marina Abramovič, Bjork... Tik mūsiškiai fariziejai dejavo – šventybės išniekinimas! Dabar, šventuolėliai, melskitės, kad istorija nepriartėtų satrapo batais, žengiančiais į šventoves. Ir kad nesužinotumėt, kas IŠ TIKRŲJŲ yra šventybės išniekinimas.

Krymo okupacijos kontekste vienaip ar kitaip poziciją teko parodyti abiem didžiosioms rusų estrados damoms. Ala Pugačiova užstojo pjudomą Andrejų Makarevičių, Sofija Rotaru pareiškė nepageidaujanti krymiečiams privalomo tampančio rusiško paso. Dvi publikos numylėtinės, visokeriopios rekordininkės, ant rankų nešiotos deivės per vieną dieną virto tautos priešėmis. Spjaudomos, koneveikiamos, lyg ir nebereikalingos.

O kas puola Rimą Tuminą, kaip jis dabar bando pateikti? Viešpatie! Didžiausi puldinėjimai – santūrūs palyginimai su Jonu Vaitkumi ar Alviu Hermaniu. Pozicijų, vertybių sugretinimai.

Gal tikrai nereikėjo lyginti, nes juk ir anksčiau viską žinojome – ką gali J.Vaitkus ir ko negali R.Tuminas. Ir negalės niekada. Pastarasis iš Maskvos perduoda linkėjimų ir patikinimų, kad toliau harmonizuoja pasaulį. Harmonizuokite, režisieriau, intensyviau. Ne pasaulį, V.Putino imperiją. Tik darysite tai tiek, kiek jums tos imperijos bus leista.

O štai piktdžiugos dėl Rusijos reakcijos į J.Vaitkaus poziciją netrūksta. Gavo į ragus? Gavo! Tačiau šių dienų menkybėje tokia pozicija didinga, įsidėmėtina. Kaip ir įtakingiausio latvių mąstytojo A.Hermanio. Didžiausi dalykai nuo to ir prasideda. Vilties žvaigždė, kurią norisi sekti. Ką gali vienas? Labai daug. Ką gali vienų vieni? Pradėti didžiausius dalykus.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"