TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Ką jie su mumis daro? Ką daryti su jais?

2014 01 06 11:30

Prieš keletą savaičių apsilankiusi Gedimino prospekte, nuograužoje, kuri liko anksčiau buvusio Centrinio knygyno vietoje, patyriau šoką. Ne tik kultūrinį, bet ir pilietinį: prie sienos glaustėsi dvi knygų stirtelės, kurios tiko viena kitai, kaip rakštis minkštoje vietoje.

Viena, ką tik išleista, vadinosi „Mane žudė broliai lietuviai: partizanų teroro aukos Anykščių krašte", kita, išleista beveik prieš penketą metų, kukliai, bet įtaigiai tarsi klausė savo pavadinimu: „Ką jie mums padarė“.

Pirmąją knygą, straipsnių rinkinį-žinyną, anot interneto komentatorių, sudarė ir išleido buvęs Traupio apylinkės (Anykščių raj.) vykdomojo komiteto pirmininkas Bronius Pilkauskas, o jos leidimą, kaip pranešama pratarmėje, finansiškai parėmė Seimo narys Viktoras Uspaskichas.

Antrosios knygos, monografijos, tiriančios psichologinių traumų ir savižudybių problemas, autorė – Vilniaus universiteto profesorė Danutė Gailienė. Buvo aišku, jog nei B.Pilkauskas, nei jo finansiniai rėmėjai profesorės veikalo nė nepavartė. Antraip prieš leisdami savo knygą gal būtų bent pagalvoję, kokį poveikį jie gali padaryti, leisdami ją tokiu pavadinimu. Mat buvusio sovietinio pareigūno sudarytoje knygoje pasakojama apie 1944-1953 metų įvykius Anykščių krašte bei pateikiamas sąrašas žmonių, kuriuos tada (neva) nužudė partizanai, okupacinės valdžios parankinių vadinti „banditais“. O būtent tą sovietinių represijų laikotarpį tyrė žinoma psichologė, mėgindama atsakyti į klausimą, kodėl Lietuvoje tiek daug savižudybių, kodėl paplitęs alkoholizmas ir kiti savidestrukcijos būdai.

Atsakymą ji priežastiniais ryšiais susiejo kaip tik su to meto įvykiais, ir, manyčiau, skaitytojai negalėjo nepritarti autorės išvadoms. Bet, kaip sakoma, nenorinčiam vaistų nėra.

Nenorinčių išsivaduoti iš sovietinio pigių degalų ir pigios degtinės kvaitulio jokie faktai, jokios monografijos neįtikins, jog net ir paprastas, neprilygintas nusikaltimui kolaboravimas su okupantais, neužsivilkus NKVD ar KGB uniformos, nepraėjo be pasekmių vaikų ir anūkų kartai, kuri susitaikiusių su okupacija tėvų buvo pratinama veidmainiauti, meluoti, padlaižiauti, skųsti ir išdavinėti vardan fizinio išlikimo, todėl jei ir nekaltinama, tai ir negirtina.

Bet tiek būtų tos bėdos, jei B.Pilkauskas savo knyga būtų siekęs vien priminti, jog pokario audrose žuvo ne tik sąmoningai kovos kelią pasirinkę partizanai, bet ir atsitiktinai į šūvių liniją patekę žmonės. Labai pasistengus, būtų galima spėlioti, jog norėta apginti garbę tų tautiečių, kurie buvo sovietų apkvailinti ir jiems sąmoningai ar nesąmoningai tarnavo ir todėl nukentėjo nuo kitaip maniusių tautiečių (partizanų). Kas be ko, juk kasdien girdime deklaruojant, jog gyvename demokratijos laikais, todėl nedraudžiama viešai reikšti bet kokias, net ir itin abejotinos vertės idėjas, jei tik jos nenukreiptos į valstybės pamatų griovimą.

Įdomu, o į ką nukreiptos tokios rūšies publikacijos? Ar į demokratijos sklaidą? O gal į tuos pamatus, kuriems sugriuvus, griūva ir valstybė? Mat knygoje pateikiami ne šiaip faktai, bet platinama klastotė, sąmoningai painiojami terminai, suteikiant jiems klaidingą ir klaidinantį turinį. Taigi istorija nuo kojų statoma ant galvos.

Savo laiku Arvydas Anušauskas, ištyręs 1994 metais išslaptintus kai kuriuos Rusijos Federacijos valstybinio archyvo fondus bei NKVD-MVD centrinių struktūrų ir lagerių bei kalėjimų dokumentus, pastebėjo, jog terorui paslėpti kagėbistinėse ataskaitose sovietinė sistema reikalavo vartoti savitą terminologiją: okupacija virto „revoliucija“, kovotojai su okupantais – „banditais“, kankinimai – „fizinio poveikio priemonėmis“ ir pan. O dabar štai sulaukėme leidinių, kuriuose „teroru“ vadinamos ne sovietų okupacinių struktūrų vykdytos represijos prieš lietuvių tautą, o toji kova, kurią dešimtmetį saujelė blogai ginkluotų, pusalkanių ir sušalusių partizanų vedė prieš daugiamilijoninę sovietų okupacinę ir represinių struktūrų armiją, remiamą vietinių kolaborantų.

B.Pilkausko knygelė – ne vienintelė, kurioje, painiojant terminus, klastojama istorija. 2011 metais Lietuvos knygynus praturtino solidžios apimties (612 psl.) „Politikos“ leidyklos išleista knyga – taip pat provokuojančiu pavadinimu „Partizanų teroro aukų atminimo knyga“, – sudaryta Povilo Masilionio. Į ją sudėti 1944-1945 metais neva partizanų nužudytų civilių Lietuvos gyventojų sąrašai bei dokumentai, o knygos finansiniai rėmėjai kukliai pasislėpė už anoniminių „aukų giminaičių“ įnašų ir neįvardytų europarlamentarų dosnumo. Bet kas moka skaityti ir skaičiuoti, nesunkiai susivoks, kurie būtent asmenys finansavo šį leidinį...

Šios knygos pasirodymas sukėlė pasipiktinimo audrą viešojoje erdvėje. Netrūko ir emocingų komentarų, ir gilesnių analizių, knygose paskelbtų faktų patikslinimo.

Galima priminti Gintaro Vaičiūno atsiliepimą, kuriame nurodyta jog P.Masilionio sudarytame vardyne įveltos klaidos ir netikslumai, atsiradę dėl to, jog remtasi buvo vien tik anaiptol ne visada objektyvia ir tikslia KGB organų sudaryta kartoteka. Todėl paaiškėjo, jog, pavyzdžiui, kai kurie knygoje minimi žmonės buvo nužudyti ne partizanų, o okupantų ir jų talkininkų.

Kad tai – ne nekaltas neapdairumas, o sąmoningas istorijos pervertinimas, leidžia manyti Ingridos Jakubavičienės straipsnis „Komunistinio teroro anatomija“ („Istorija“, t. 87), kuriame teigiama, jog „daugelyje sovietinio bloko šalių išryškėja tendencijos „išbaltinti“ kruviną sovietų režimą. Vertinant buvusių sovietinių veikėjų praeitį, net ir jaunosios kartos istorikams staiga ėmė atrodyti, jog KGB ataskaitos yra daug patikimesnės ir tikresnės nei partizanų ar rezistentų atsiminimai“. Tokio „išbalinimo“ pavyzdžiu ji nurodė Mindaugo Pociaus knygą „Kita mėnulio pusė: Lietuvos partizanų kova su kolaboravimu 1944–1953 metais“ bei P.Masilionio veikalą.

Kiek kitokiu stiliumi, bet į tą patį tikslą – į kruvinojo sovietų režimo „išbalinimą“ – nutaikytas ir Jurgio Jurgelio straipsnis „Kas geriau - būti nušautam stribo ar partizano?“. Klausiama taip, lyg žmogus būtų koks galvijas, gyvenantis be principų, be garbės, vien vardan fizinio būvio, ir todėl jam esą vis viena, kas ir kaip sprendžia jo likimą, kad tik leistų ilgiau rupšnoti aptvare....

Vargu, ar kas neigs, jog baisiausia okupacijos ir su ja atneštos amoralios valdžios veiksmų pasekmė buvo ta, kad buvo sukiršinta tauta. Pagrindiniu ginčų, konfliktų sprendimo priemone, egoistinių poreikių tenkinimo įrankiu tapo prievarta. Brolis žudė brolį, kaimynas skundė kaimyną, o lengvo, nesąžiningo pasipelnymo ieškantys žmonės naudojosi situacija ir terorizavo įbaugintus kaimo žmones, plėšdami juos, o neretai ir žudydami. Tai, be abejo, ne vienam buvo skaudi patirtis, bet neteisinga ir nedora būtų pamiršti, jog tai buvo laikas, kai tebevyko karas, kai aktyviausi, patriotiškiausi Lietuvos sūnūs ir dukros nesusitaikė su okupacija ir iš paskutinių jėgų mėgino apginti šalies laisvę ir tautos garbę. Ne jų kaltė, kad priešais jų akyse tapo ir okupantams talkinę kolaborantai. Ir, matyt, jie nebuvo neteisūs, nes okupantų ir jų parankinių pasėta blogio sėkla tebenuodija ir žemę, ir orą, ir sąmonę, dėl ko ir atsiranda leidiniai, kuriuose pokario metų žiaurumai vadinami ne okupacinės valdžios nusikaltimais, o neva partizanų vykdytu teroru.

Prisiminkime: nusikaltimais prieš istorinį teisingumą ir žmoniškumą pripažįstami pasisakymai, neigiantys Holokaustą. O čia susidūrėme ne vien su klaidinga ar klaidinančia nuomone. Čia dar ir KGB sukurtų klastočių platinimas, ignoruojant tyrimus, kuriuose patikslinama, kas, kada, ką ir, svarbiausia, už ką žudė. Kitaip sakant, Lietuvoje viešai platinamas šmeižtas, nukreiptas prieš partizanus, „miško brolius“. Tokiu būdu piktybiškai yra juodinama ir žeminama pati laisvės kovos, pasipriešinimo smurtui, neteisybei idėja. O be tos idėjos, be pasipriešinimo neteisybei – kur šiandien būtų Lietuva, kas būtų likę iš mūsų valstybės ir mūsų tautos?

Tad gal teisingiau būtų panašios rūšies leidinius, kuriuose pakartojamos KGB sukurptos klastotės, laikyti akcija, nukreipta prieš valstybės saugumą, griaunančia visuomenės moralinius ir pilietinius pagrindus? O ką daryti su tokiais leidiniais ir jų autoriais turėtų spręsti valstybės saugumo ir teisėsaugos organai. Žinoma, jei mes dar turime valstybę ir organus, užtikrinančius valstybės ir visų mūsų saugumą.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"