TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Ką pasakė B. Obama Japonijoje?

2016 06 01 6:00

Prieš JAV prezidentui Barackui Obamai atvykstant į Japonijoje surengtą G7 šalių susitikimą pasaulio visuomenei labai rūpėjo, atsiprašys B. Obama japonų dėl Hirošimos ir Nagasakio bombardavimo ar ne? Atsiprašymui nenuskambėjus svarstoma, ar galima JAV prezidento vizitą į Japoniją ir jo susitikimą su atominio sprogdinimo aukomis prilyginti atsiprašymui. 

Bet argi tai taip svarbu? Ar visada ką nors pri(si)dirbus svarbiausia yra atsiprašyti? Galbūt svarbiau grįžti prie ištakų, aiškintis, nuo ko viskas prasidėjo, kad ateityje būtų galima išvengti panašių konfliktų? Užuot klausinėjus, „kas būtų, jeigu ant jūsų gimtojo miesto nukristų atominė bomba“, vertėtų aptarti, ką daryti, kaip elgtis, kad nekiltų nei atominis, nei apskritai karas!?

Deja... Susitelkiama vien į bombardavimo akto nežmoniškumą. Tokiame dirbtinai puoselėjamame visuomenės nuomonės kontekste vengiama pri(si)minti, nuo ko prasidėjo Japonijos ir JAV konfliktas, kas paskatino JAV vyriausybę paleisti iš butelio atominį džiną... Esą nepadoru. Ar tikrai? Nes prisiminus gali paaiškėti, jog atsiprašinėti Amerikai lyg ir nėra už ką. Konfliktą išprovokavo pati Japonija, jos vyriausybės ekspansionistinė politika. Kas galėtų paneigti užpultojo teisę į atkirtį?

Taigi kad ir kaip būtų gaila civilių Hirošimos ir Nagasakio gyventojų aukų, vargu ar teisinga nutylėti, jog tai amerikiečių atsakas į įvykius Perl Harbore, JAV karinėje jūrų bazėje Havajuose. Ją daugiau kaip prieš 70 metų ramų sekmadienio rytą atakavo Japonijos laivynas. Ten žuvo beveik 3 tūkst. amerikiečių kareivių, „kaltų“ tik dėl to, kad vien JAV bazės egzistavimas galėjo sukliudyti japonams užkariauti britų ir olandų kolonijas Pietryčių Azijoje ir Ramiajame vandenyne.

Japonija siekė pavergti kaimynes valstybes, kontroliuoti Korėją, Mandžiūriją, Šiaurės Kiniją, naudotis Pietryčių Azijos nafta, kaučiuku bei kitais ištekliais. Ar tai išties tokie jau nekalti, tokie jau „vegetariški“ siekiai? Ar jie pateisina japonų žiaurumą ir gėdai pasmerkia JAV karinę vadovybę, nusprendusią atominį ginklą panaudoti kaip atkirtį agresoriui?

Taip, aukų skaičius šiurpinantis: daugiau nei 200 tūkst. taikių japonų gyvybių. Šiuolaikiniams europiečiams tai išties baisūs skaičiai. Bet ką anuomet patiems japonams reiškė mirtis dėl imperatoriaus, dėl Japonijos galybės? Juk pačių japonų sukeltame kare žuvo 1,15 mln. Japonijos kariškių ir apie 950 tūkst. civilių.

Štai kautynėse, kurios truko tris mėnesius, dėl nedidelės Ivo Džimos salos iš 23 tūkst. japonų įgulos tik mažiau nei tūkstantis pateko į nelaisvę. Visi kiti žuvo, nes žūti kare buvo garbė. Beje, „gyvosios bombos“ – teroristai savižudžiai – ne islamistų išradimas. Jau Antrajame pasauliniame kare šį kovos metodą su priešu naudojo japonų kamikadzės. Apsisprendęs paaukoti gyvybę, karys savižudis bombų prikrautu lėktuvu (specialia raketa, kateriu, torpeda ar pats save apsirišęs sprogmenimis) atakuodavo priešininką ir žūdamas jam pridarydavo daug nuostolių. Savižudžių auka jau anuomet duodavo stulbinamą efektą.

Negailėdami savo gyvybių, japonai dar mažiau vertino gyvybes tų, kuriuos siekė nukariauti. „Žaibišką karą“ Azijoje, pasak tyrinėtojų, lydėjo plėšimai, masinės skerdynės, karo belaisvių, net sužeistų, kankinimas ir žudymas. Kinijoje vien už tai, kad valstiečiai mėgino gelbėti kelis amerikiečių lakūnus, japonų baudžiamieji būriai išžudė 250 tūkst. taikių kinų – daugiau, nei žuvo Hirošimoje ir Nagasakyje... Ar jų gyvenimas pigesnis už japonų?

Ar visa tai amerikiečiai ir pasaulis turėtų užmiršti vien dėl to, kad JAV panaudotas naujasis ginklas pasirodė galingesnis už visus kitus iki tol naudotus ginklus? Juk kare kaip kare. Po Perl Harboro net demokratiškasis taikingumu garsėjęs prezidentas Franklinas D. Rooseveltas ėmė trokšti atsakomojo smūgio Japonijai! Apginti savo valstybę ir piliečius yra kiekvieno JAV prezidento pareiga, nes prezidentas yra ir vyriausiasis JAV ginkluotųjų pajėgų vadas. O prezidentas B. Obama net yra gimęs Havajuose – ten, kur amerikiečiams prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, todėl labai tikėtina, kad jo gimtinėje už jo šalį žuvusiųjų pelenai ne kartą beldėsi į prezidento atmintį...

B. Obama savo vizitu į Japoniją, susitikimu su Hirošimos aukomis ir savo žodžiais padarė gerokai daugiau, nei galėtų padaryti trafaretinis atsiprašymas – jis nubrėžė gaires ateičiai be karų, be branduolinių sprogimų. Jis pasakė: Technologijų pažanga be lygiavertės žmogiškųjų institucijų pažangos gali lemti mūsų pragaištį. Mokslo revoliucija, atvedusi prie atomo suskaldymo, taip pat reikalauja moralės revoliucijos.“

Jei žmonija neįsiklausys į šituos žodžius, jokie atsiprašymai neišgelbės jos nuo ateities tragedijų.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"