Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Ką reiškia turėti silpnas institucijas?

 
2017 05 13 12:00

Kultinėje „Monty Python ir Šventasis gralis“ komedijoje yra scena, kai kaimiečiai nori sudeginti moterį. Pagavę ir perrengę ją ragana, nutempia pas vietos išminčių (scenos pabaigoje jis taps karaliaus Artūro apskritojo stalo riteriu) Serą Bediverą Išmintingąjį, mat šis sprendžia tokius reikalus. Pamatęs perrengtą moterį, Bediveras prieš sudeginimą pasiūlo vis dėlto patikrinti, ar ji tikrai yra ragana. Taip pat Išmintingasis pasinaudoja proga paaiškinti kaimiečiams, kaip kuriami tokie testai.

Taigi, kaip atsakytumėte į klausimą, kodėl mes deginame raganas. Nes jos dega! O kas dar dega? Mediena! Taigi raganos irgi turi būti medinės! O ką dar daro mediena? Neskęsta! Tai kaip patikrinti, kad moteris – ne ragana? Ne ne ne! Ne į vandenį įmesti, o palyginti jos svorį su kažkuo, kas irgi neskęsta! O kas dar neskęsta? Antys! Taigi jei moteris svers tiek, kiek antis, vadinasi, ji – ragana! Seras Bediveras kaip tik tam reikalui turėjo svarstykles, kurios labai palankiai parodė, kad moteris sveria būtent tiek, kiek antis.

Vieniems „Monty Python“ veikėjai yra labai juokingi, kitiems – tai visiškas absurdas. Kad ir kaip būtų, šioje istorijoje absurdas, ko gero, akivaizdus visiems baigusiems pradinę mokyklą. Tačiau priežastis, kodėl daug kam tai gali atrodyti juokinga, yra ta, kad daug Bedivero svarstymų analogų galime pamatyti ir šiais laikais. Ir bėda yra ta, kad tais atvejais, kai toks mąstymo būdas pritaikomas sprendžiant šiuolaikines problemas, daugelis mūsų nepastebi minties šuolių, kurie yra tokie akivaizdūs Bedivero atveju. Minties šuolių nepastebime, nes kaip ir raganą norinčių sudeginti kaimiečių atveju esama dalykų, kuriuos norime girdėti. Ir visada atsiras bediverų, kurie kvailiems dalykams suteiks patikimumo ir išminties aurą.

Valstybėse, kuriose gyvuoja toks piliečių ir valdžios socialinis kontraktas, kai vieni kitiems sako tai, ką tie nori girdėti, padaroma daugiau kvailysčių nei šalyse, kur taip elgiamasi rečiau. Mokslinėje literatūroje galime rasti skirtumą tarp šalių, kurios sukūrė stiprias valdžios institucijas arba silpnas institucijas turinčių šalių. Beje, vienas svarbių požymių, kad šalis neturi stiprių valdžios institucijų yra tai, jog visuomenėje nėra bendro supratimo apie valdžios institucijos esmę. Lietuva – viena tokių šalių.

Bene sunkiausias dalykas, kurio reikia išmokyti viešojo administravimo studentus, būsimus tarnautojus, yra skirtumas tarp dviejų – institucijos ir įstaigos – sąvokų. Viešojoje erdvėje galime išgirsti šiuos žodžius, vartojamus kartu, institucijos ir įstaigos tiesiog tampa valdžios sinonimais. Tai daro net žymiausi Lietuvos žurnalistai ir politikai.

Trumpoje skiltyje sunku paprastai paaiškinti įstaigos ir institucijos skirtumą, bet pirmiausia svarbu žinoti tai, kad šie žodžiai – ne sinonimai. Institucija valstybėje negali neegzistuoti. Visuomenė ir visa teisinė sistema priklauso nuo institucijų egzistavimo – ardant instituciją irtų ir visa politinė sistema. Pavyzdžiui, sunku įsivaizduoti, kas atsitiktų, jei būtų panaikinta policija. Policijos gali neturėti tokios šalys kaip Somalis, taip pat galime įsivaizduoti policijos funkcijų perdavimą privačioms saugos įmonėms. Dar yra tikinčiųjų, kad savanoriški gyventojų „savisaugos“ būriai yra gera idėja. Tačiau dauguma piliečių visų šių alternatyvų visiškai nesieja su modernios valstybės kūrimu, t. y. policijos negali nebūti. Tačiau vien tai, kad policija egzistuoja, dar nereiškia, jog ji tikrai atliks tai, ko iš jos tikimasi. Institucijos įgyvendina visuomenės lūkesčius. Jos egzistuoja, nes turi aiškią paskirtį (pranc. raison d'être). Policijos paskirtis – užtikrinti viešąjį saugumą. Ir nors policija daro klaidų, joks komisaras niekada nepareikš, kad „pagal gaunamą biudžetą policija nepagaus 200 žudikų per metus“. Policijos paskirtis – gaudyti žudikus, ir visuomenei būtų nepriimtina, jei ši viešai paskelbtų, kad nesistengs jų pagauti. Policija turi stengtis pagauti visus žudikus, nesvarbu, koks yra jos biudžetas. Taigi žinodami, kokie yra skirtumai tarp siekiamybės ir nesėkmių bei lygindami Lietuvos ir bet kurios kitos šalies institucijų veiklos rezultatus, galime nustatyti, ar institucijos yra stiprios, ar silpnos.

Valstybėse, kuriose gyvuoja toks piliečių ir valdžios socialinis kontraktas, kai vieni kitiems sako tai, ką tie nori girdėti, padaroma daugiau kvailysčių nei šalyse, kur taip elgiamasi rečiau.

Tačiau institucijų veiklos nevalia matuoti efektyvumo rodikliais. Efektyvumą turėtume matuoti įstaigose. Policija turi daug jai pavaldžių įstaigų, ir galime jas lyginti, matuoti, kiek jos pagauna nusikaltėlių už vieną biudžeto eurą. Vis dėlto tai, kiek šiuo metu yra įstaigų, nėra esminis klausimas, mat įstaiga gali būti, bet jos gali ir nebūti. Taip pat įstaigos gali būti sujungtos, gali būti išskaidytos. Ir būtent tuo jau dešimtmečius yra užsiėmęs Lietuvos politinis elitas, nuolat ką nors „centralizuojantis arba decentralizuojantis“, mat ieško mitinės būtybės – efektyvumo. Tačiau efektyvumas yra išvestinis rodiklis – įstaigos pradeda efektyviai veikti, kai sustiprėja institucijos.

Lietuvos politinėse institucijose, ypač Seime, kurio darbas yra gaudyti bediverus, apstu tų pačių bediverų. Lietuviškieji bediverų atitikmenys, tokie kaip uspakichai, masiuliai, kildišienės, basčiai ir pūkai, negali sukurti stiprių biurokratijos institucijų. Daugiausia, ką galime padaryti – uoliai didinti įstaigų „kvailysčių įgyvendinimo efektyvumą“.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"